Evangelijoje pasakojama, kaip žmonės, norėdami išgirsti Dievo žodį, būriuojasi aplink Jėzų, stovintį ant ežero kranto toje vietoje, kur žvejai plauna savo tinklus. Jis įlipa į vieną iš dviejų ten buvusių valčių, kuri pasirodo esanti Petro. Jėzus paprašo jo truputį atsistumti nuo kranto, atsiriboti nuo minios. Bet ne per toli, tiek, kad galėtų būti su ja, ją mokyti. Čia ima ryškėti Jėzaus mokinių pašaukimas būti su Jėzumi, būti su žmonėmis, bet taip pat ir irtis į gilumą, veržtis į kitokį, artimesnį susitikimą su Jėzumi.

Žvejams visą praėjusią naktį nesisekė. Atrodytų, beprasmiška vėl leistis žūklėn dabar, rytą. Bet Petrui Jėzus tapo toks svarbus ir toks lemiamas, kad jis išdrįsta jam pasakyti: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5, 5). Jėzaus žodis tapo tikresnis nei tai, kas pasirodo apčiuopiamai tikra ir realu. Tas rytas Galilėjoje tampa paveikslu naujo Evangelijos ryto po nusivylimų nakties, kuo nuolat baigiasi mūsų gera valia ir pradėti darbai. Kai vėliau Petras ir jo bendrai sugrįžo į krantą pilnomis valtimis, Petrui šis žygis buvo tapęs vidine kelione, kurios kryptį Lukas nusako dviem žodžiais. Evangelistas mums pasakoja, kad prieš stebuklingą žūklę Petras buvo pavadinęs Viešpatį Epistata – Mokytoju (plg. Lk 5, 5), tačiau grįžęs jis parpuola ant kelių prieš Jėzų ir pavadina jį Kyrie – Viešpačiu (plg. Lk 5, 8); kitaip sakant, Dievu. Petras nuėjo kelią, vedantį nuo Mokytojo prie Viešpaties, prie Dievo Sūnaus.

Išties, kai Petras grįžta su gausiu laimikiu, nutinka kažkas visai netikėta. Jis dėl gero sandėrio nepuola Jėzui, kaip norėtųsi manyti, ant kaklo, bet puola po kojomis ir sako: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Parpuolimas po kojų ir žodis „Viešpats“ nurodo Dievo pajautą. Kur pajuntamas Dievas, ten žmogus pamato savo nuodėmingumą, ir tik tai pamatydamas bei pripažindamas, jis iš tiesų atpažįsta save. Tik žinodamas, jog yra nusidėjėlis, žmogus suvokia ir tą kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Kristus, pasaulio šviesa, mus apšviečia, parodo tikrąją tiesą, parodo mūsų tamsiąsias puses. Štai kodėl šventieji, vis labiau žengdami tobulėjimo keliu, suprato savo nuodėmingumą ir save vadindavo didžiausiais nusidėjėliais. Ir tai buvo ne neurotinės, bet pilnos džiaugsmo ir ramybės asmenybės.

Be atsivertimo nepriartėsi prie Jėzaus ir Evangelijos, o nepriartėjęs prie Jėzaus net ir nesuprasi, kad jis turi ir dieviškąją prigimtį. Tas supratimas ir toliau liks teorinis. Nuodėmės pajauta susijusi su Dievo pajauta, nes kyla iš sąmoningo žmogaus ryšio su Dievu kaip jo Kūrėju ir Viešpačiu. Dievo patirties išblėsimas šiandien atskleidžia nuodėmės patirties sunykimą ir, atvirkščiai, – nuodėmingumo nesuvokimas atitolina žmogų nuo Dievo. Žinoma, neturėtume pulti į klaidingą baimę, į siaubą, tačiau tikroji išmintis, tikrasis supratimas prasideda derama Viešpaties baime. Mes turime vėl jos išmokti, kad išmoktume tikrosios meilės ir suvoktume, ką reiškia tai, jog galime jį mylėti, ir jis myli mus.

Nuodėmė atitolintų žmogų nuo Dievo, bet Jėzuje Dievas tapo artimas nuodėmingam žmogui. Todėl Dievas dabar pasitelkia į pagalbą nuodėmingą žmogų, kad įgyvendintų savo troškimą: kviesti žmoniją į išganymą. Reikia darbininkų. Ir Jėzus kviečia silpnus žmones, suvokiančius ne tik savo ribotumą, bet ir savo nuodėmingumą. Po šios vidinės piligrimystės Petras jau yra pajėgus išgirsti šį kvietimą: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 10).

Kai kalbame apie žmones, būti „sužvejotam“ nėra gėda ar nelaimė, bet reiškia būti išgelbėtam. Pamąstykime apie žmones, sudužus laivui, šaltą naktį esančius atviroje ir audringoje jūroje. Išvysti tinklą ar numestą gelbėjimo ratą jiems reiškia ne pažeminimą, bet, priešingai, – didžiausio jų troškimo išsipildymą. Kaip žinome, Bažnyčioje niekas nėra tik žvejys ar tik žuvis. Tam tikru atžvilgiu visi esame kartu ir viena, ir kita. Kristus vienintelis yra tik žvejys. Prieš tapdamas išties žmonių žveju, Petras pats buvo ne kartą sužvejotas. Net tiesiogine šio žodžio prasme: kai eidamas vandeniu išsigando ir vos nenuskendo (plg. Mt 14, 28–32); ir ypač tada, kai tris kartus išsigynė Viešpaties (plg. Lk 22, 54–62). Simonas Petras pats patyrė, ką reiškia būti „paklydusia avele“, kad taptų geru ganytoju; turėjo būti ištrauktas iš nuopuolio gelmių, kad suprastų, ką reiškia būti žmonių žveju. Nors ir skirtingai, tačiau visi pakrikštytieji esame vienu metu ir sužvejoti, ir žvejai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-01.pdf