Lietuvių patarlė sako, jog žmogų pagal drabužį sutinka, o pagal protą išlydi.

Šiandien liturgija mums pristato vestuvių vaišes kaip bendrumo, dialogo ir draugystės simbolį. Tarp pakviestųjų kai kurie, kaip fariziejai, atmetė Kristus mokymą, kiti, kaip nusidėjėliai ir pagonys, Jo klausėsi ir tapdavo Dievo karalystės dalininkais. Kristaus pasakojimas nėra kažkokios praeities istorijos interpretavimas, ši istorija tęsiasi ir šiandien. Čia ir yra visas šio palyginimo dramatiškumas, nes Kristus kalba apie mūsų šiandieną. Dievo teismas teisia ne tik pirmuosius, atmetusius ir nėjusius į vestuvių pokylį, bet ir tuos, kurie paklausė, atėjo, bet buvo be vestuvių drabužio, t. y. Dievo žodžius priėmė be meilės, be širdies, be atsivertimo ir savo nuodėmių išsižadėjimo.

Šiandien girdėjome palyginimą apie karalių, kuris surengė vestuvių puotą ir kvietė visus. Bet užuot su džiaugsmu atsiliepę į jo kvietimą, daugelis atsisakė. Jie visi buvo užsiėmę savo reikalais ir darbais. Ir tada karalius, pamatęs, jog veltui laukia pakviestųjų, pasiuntė savo tarnus sakydamas: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“ Negi aš vienas tuščiuose namuose sėdėsiu? Man tokia šventė bus liūdna. Eikite į visas kryžkeles ir surinkite visus, ką tik sutiksite, visus kvieskite pas mane.

Kristus šiuo palyginimu norėjo kažką labai svarbaus mums pasakyti, galbūt net atskleisti mūsų gyvenimo dramą. Čia pastebimi du svarbūs dalykai. Pirma, Viešpats kviečia visus. Bažnyčių varpai sekmadienį kviečia visus. Ir tie, kurie neturi galimybės dalyvauti Mišiose, pavyzdžiui, sekmadienį dirbantys vairuotojai, pardavėjai, sargai, nepertraukiamo darbo gamyklų darbininkai, ligoniai ir jų slaugytojai bei gydytojai, gali mintyse pasimelsti, savo dvasia persikelti į Dievo namus ir kartu su mumis pagarbinti Dievą. Kristus mus nuolat kviečia prie savęs ir dažnai girdi atsakymą: „Ne, aš negaliu pas Tave ateiti. Dabar neturiu laiko, labai daug darbo.“ Jis mus kviečia visada. Atsiminkite visas tas savo gyvenimo aplinkybes, kada per skausmus, ligas, nelaimes, mirtis skambėjo Dievo balsas, raginantis prabusti, pakilti iš nuodėmių, atsiversti ir pakeisti savo gyvenimą. Kristus vis beldžiasi prie mūsų sielos durų, tačiau mes mieguisti iš savo nuodėmių ir rūpesčių lovos atsiliepiame: „Palauk, Viešpatie, nebūk toks įkyrus, aš dabar neturiu laiko.“ Lygiai kaip anie: „Reikia lauką arti, reikia prekiauti…“ Taip ir mes sakome: „Palauk, Viešpatie! Man tiek rūpesčių, turiu šeimą, vaikus, daugybę darbų. Gal kada nors vėliau atsiliepsiu į Tavo, Dieve, kvietimą.“ Ir taip atidėliojant praeina visas gyvenimas. Jis mus kviečia visada ir kasdien. Kai tik prabundame, Jis jau laukia iš mūsų pasisveikinimo maldos, palaimos paprašymo tiems nesibaigiantiems darbams ir rūpesčiams, Jis laukia, kad padėkotume už duoną kasdieninę. Bet ne visada sulaukia. Nedėkingi esame Dievui, nedėkingi ir vieni kitiems. (Vos sutikę tą, kuris mums turėtų būti dėkingas, tuojau tai atsimename. Kaipgi dažnai galime sutikti tą, kuriam mes patys turėtume būti dėkingi, ir apie tai nepagalvojame, – pastebi J. W. Goethe.)

Viešpats mus kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu.“ Ir kartu liūdnai priduria: „Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.“

Antras dalykas, kurį Kristus nori šiame palyginime mums pasakyti: jeigu po susitikimo su Dievu neseka naujas gyvenimas, reiškia esame be vestuvių drabužio, neturime motyvacijos atsiversti. Susitikimo su Dievu puota vyksta mūsų gyvenime vos ne kasdien, nes priimdami sakramentus mes susitinkame su Dievu. Tačiau neretai niekas nuo to nepasikeičia – žmogus netampa doresnis – jis lyg be vestuvių drabužio. Tai reiškia, jog žmogaus ryšys su Dievu neina per širdį, bet kažkur šalia. Štai kodėl kai kurie žmonės atmeta Dievo kvietimą, atmeta Jo meilę ir Jo buvimą mūsų gyvenimo istorijoje.

Šioje Eucharistinėje Mišių aukoje atnaujinkime tos didingos realybės, vykstančios dabar, suvokimą. Ištarkime savo sieloje Jėzui žodžius: „Jėzau, Tu esi man pirmoje vietoje, Tavo valia man įstatymas, ir nieko nėra už Tave svarbesnio. Visą savo gyvenimą derinu prie Tavęs.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-09.pdf