Kiekvienas Šventojo Rašto žodis, kurį išgirstame per liturginius metus, skirtas be išimties visiems tikintiesiems: tiek Dievo žodį skelbiančiam kunigui, tiek žmonėms, kuriems jis skelbiamas. Kartais susiduriame su apgailėtinu iškraipymu – laimei, nūdien rečiau nei praeityje pasitaikančiu, – kai kunigas, Dievo žodžiu tarsi kardu smogia susirinkusiems žmonėms. O kartais kunigas piktnaudžiauja įvardžiu „jūs“, užuot sakęs „mes“, sako „jūs, nusidėjėliai“, užuot raginęs „atgailaukime už savo nuodėmes“, mygia „atgailaukite už savo nuodėmes“.

Vatikano II Susirinkimas tarsi pažadino Bažnyčios jautrumą. Dievo žodžio akivaizdoje mes visi esame „klausytojai“, avelės, „mokinių Bažnyčia“. Šiandienos liturgijoje skaitome Evangelijos eilutes, ugdančias mūsų jautrumą. Evangelija švelniai, bet drauge tvirtai kviečia mus, kunigus, savikritiškai pažvelgti į save. Šį kvietimą turime nuoširdžiai bei nuolankiai priimti ir peržvelgti savo sąžinę jūsų, Dievo tautos, akivaizdoje.

Šiandien girdėtą Jėzaus žodį galime suskirstyti į dvi dalis: tam tikrų bruožų atskleidimą ir paraginimą. Jėzus aštriais žodžiais iškelia viešumon du trūkumus – nenuoseklumą ir veidmainystę. Nenuoseklumas: „jie kalba, bet nedaro“. Žmonėms užkrauna nepakeliamas naštas, o patys nė piršto prie jų neprideda. Veidmainystė ir puikavimasis atsiskleidžia iš darbų, kuriais fariziejai bei Rašto aiškintojai nori pasipuikuoti žmonių akyse. Jie mėgsta pirmąsias vietas, trokšta būti sveikinami ir vadinami „rabi“.

Aišku, kad Jėzus šiais žodžiais iškėlė viešumon to meto Rašto aiškintojų ir fariziejų ydas, tačiau Bažnyčia šiandienos liturgijoje šiuos Jėzaus žodžius aiškiai skiria Naujosios Sandoros vyresniesiems ir ganytojams. Šiuos Jėzaus žodžius galime sau prisitaikyti ir mes, kunigai, kalbėdami apie savo elgesį su tikinčiaisiais.

Nenuoseklumas ir veidmainystė: kas gali paneigti, kad ir šiandien galime sutikti dviveidžių kunigų, kurių gyvenimo dvilypumas sunaikina jų liudijimo patikimumą? Dažnai sąžinėje nutuokiame, kad stokojame nuolankumo. Elgiamės tarsi būtume šventi, aiškiname žmonėms kilnius Jėzaus žodžius, pavyzdžiui, apie gailestingumą artimui, o patys savo darbais atsiskleidžiame kaip grubūs ir netgi negailestingi. Kartais susidūrimas su pasauliečiais, gyvenančiais pagal Evangeliją, padeda suvokti savo nenuoseklumą.

Antroji Jėzaus pokalbio dalis, kaip jau minėjau, yra paraginimas. Jis pirmiausia skirtas apaštalams ir Jėzaus mokiniams, t. y. Bažnyčios ganytojams, kurių sekėjai ir bendradarbiai esame. Jėzus liepė vienas kito nevadinti mokytoju, o verčiau – broliu, nes tėra vienas Mokytojas, o mes visi broliai.

Šiais žodžiais Jėzus nepaneigė mokymo tarnystės, nė savo žodžių: „Kas jų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16) arba „ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18, 18) ir „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Jėzus savo žodžiais nori išvaduoti nuo „mokytojo komplekso“, nuo mokymo iš aukšto ir tarsi iš tolo. Evangelijos mokytojas pirmiausia yra nuolankumo mokytojas. Jis prisimena, kad joks mokinys nėra didesnis už savo mokytoją ir stengiasi mokydamas atskleisti ne save, bet savo mokytoją. Taigi tarp mūsų, krikščionių, tėra vienas Mokytojas, ir mes visi – kunigai ir pasauliečiai tesame tik mokiniai.

Šie Evangelijos apmąstymai daugiausia sukosi apie kunigus. Tai, viena vertus, drąsu, tačiau, kita vertus, labai svarbu. Tačiau ar mes turėtume neklausyti to, ko kunigai moko? Yra truputį sudėtingiau. Jėzus sakė: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi“.

Būtinai melskitės už kunigus. Šv. Pranciškus Asyžietis savo Testamente rašė: „Jei turėčiau Saliamono išmintį ir sutikčiau patį menkiausią šio pasaulio kunigą, neišdrįsčiau jam prieštarauti ir mąstyti, koks jis nusidėjėlis, nes jame įžvelgčiau Dievo Sūnų“. Taigi melskitės už kunigus, kad Viešpats juos stiprintų.
 

Parengta pagal t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9918/918pam3.html