Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Juos baugino žodžiai, kuriuos girdėjome praėjusį sekmadienį: „Aš esu gyvybės duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Anksčiau, kai Jėzus padaugino duonos kepaliukus ir pamaitino penkis tūkstančius vyrų dykumoje, žmonių entuziazmas buvo beribis. Jie pagalvojo: pagaliau atėjo ilgai lauktas Mesijas ir vaduotojas, jis jėga išvys okupantus romėnus ir atstatys Izraelį kaip turtingą ir galingą karalystę.

Žmonės buvo pasiruošę susiburti aplink tokį valdovą ir su juo rizikuoti savo gyvybe šventame išvadavimo kare. Visi apaštalai, ir ypač Judas, tikriausia patyrė didelį džiaugsmą ir pasididžiavimą, manydami, kad netrukus regės Jėzaus didingą mesijinę pergalę. Bet netrukus po pasisotinimo duona koks nusivylimas! Jėzus suprato, kad minia nori pagriebti jį ir paskelbti karaliumi, todėl pasitraukė į kalną melstis, o mokinius privertė plaukti į kitą ežero pusę. Kitą dieną, vėl išvydęs minias Kafarnaume, Jėzus skelbė autentišką mokymą apie savo, kaip Mesijo, misiją. Jis nėra siųstas kaip revoliucionierius iš karto ir jėga pakeisti šio pasaulio politines bei socialines sąlygas.

Amžinasis Dievo Sūnus nužengė iš dangaus ir prisiėmė kūną, kad paaukotų savo gyvybę, savo kūną ir kraują, atliktų didžiausią meilės ir klusnumo aktą, po to prisikeltų ir „užžengtų ten, kur jis buvo pirmiau“, taip atvertų iš naujo žmonijai kelią į amžinąjį gyvenimą. Sekdami Jėzaus nuolankumo ir klusnumo pavyzdžiu, tikėjimu priimdami jo kūno ir kraujo sakramentą, mes esame įtraukiami į jo nesavanaudiškos ir pasiaukojančios meilės aktą. Šitaip mes įeiname į amžinąją Dievo karalystę, kuri nėra iš šio pasaulio, į bendrystę su Švenčiausiosios Trejybės asmenimis ir su visais savo broliais ir seserimis Kristuje.

Štai išganymas, kurį Kristus mums siūlo, štai išganymas, kuris radikaliai keičia mūsų džiaugsmų, kančių, gyvenimo ir mirties prasmę, visomis aplinkybėmis duoda galimybę priimti mūsų širdyse meilę, kuri sugeba nugalėti blogį, neapykantą ir mirtį. Ši meilė jau turi savyje amžinojo gyvenimo pradžią. Tokia buvo eucharistinė žinia, kurią Jėzus kantriai skelbė minioms Kafarnaumo sinagogoje. Neturintys tikėjimo šio mokymo visai nesuprato, jiems tai atrodė silpnybė, gryna kvailystė, beprasmiškas pasidavimas žemiškosios neteisybės akivaizdoje, atsisakymas kovoti dėl žemiško tikrovės – vienintelio dalyko, kurį šie žmonės vertino.

Matydamas jų netikėjimą Jėzus pasakė: „Niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo.“ Bet ar tai reiškia, kad kai kurie žmonės netiki dėl to, kad Tėvas jiems nedavė malonės? Ar tai reiškia, kad kai kuriems žmonėms iš anksto nulemta pražūtis? Iš tikrųjų neįmanoma priimti Kristaus ir sekti juo iki galo be ypatingos Tėvo malonės. Tik ši malonė duoda žmogui sugebėjimą suvokti Kristaus mintį ir mylėti jo asmenį, kad galėtų sekti juo ir tapti panašus į jį. Šventasis Raštas ir katalikų teologija, ypač nuo šventojo Augustino, labai stipriai pabrėžė malonės būtinumą, – malonės, kuri ateina tik iš Dievo laisvos iniciatyvos.

Kita vertus, dėl šv. Augustino įtakos per ilgus šimtmečius Vakarų Bažnyčios istorijoje pasidarė sunku teisingai paaiškinti žmogiškos laisvės vaidmenį priimant Dievo malonę. Šįryt per naktinį budėjimą mes skaitėme tekstą vieno viduramžių autoriaus, kuris, kartodamas šv. Augustino mintį, teigė, kad tikėjimo malonė yra dovanota vieniems ir nedovanota kitiems, ir vienintelė to priežastis yra paslėptas Dievo pasirinkimas, kurio mes negalime suprasti. Tačiau Bažnyčia niekada visiškai nepritarė šiai šventojo Augustino nuomonei. Per amžius Bažnyčia vis griežčiau atmetė įvairius mokymus, kurie teigė, kad Dievas užprogramavo visus išganymo istorijos momentus ir nulėmė kai kuriems žmonėms garbę, o visiems kitiems – pasmerkimą, nežiūrėdamas gerų ar blogų darbų.

Tačiau šiandien Bažnyčia drauge su šventuoju Pauliumi moko, kad Dievas prieš pasaulio sukūrimą paskyrė mus visus tapti jo įsūniais Kristuje Jėzuje (Ef 1, 3–14). Nepaisydamas žmogaus gimtosios nuodėmės, Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Drauge su šventuoju Jonu Bažnyčia teigia, kad „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis būtų išgelbėtas per jį“ (Jn 3, 17). Kaip teigia Vatikano II Susirinkimas, Dievas duoda visiems, net tiems, kurie tiesiogiai dar nepažįsta Kristaus, galimybę dalyvauti Jėzaus išganingame velykiniame slėpinyje.

Dievas iš tikrųjų siūlo visiems savo malonę, bet žmogaus laisvė gali priešintis šiai dovanai ir net ją visiškai bei galutinai atmesti. Žmogiška laisvė, kurią Dievas duoda ir kurią Jis gerbia, visada ateina kartu su dieviškosios malonės dovana. Viešpats savo apreiškimu nuoširdžiai kreipiasi į mūsų protą, sąžinę ir širdį, siūlydamas savo draugystę ir „nekantriai“ laukdamas mūsų atsakymo, kaip Jis kadaise laukė Marijos „fiat“ Apreiškimo dieną.

Todėl, brangūs broliai ir seserys, atverkime savo širdis šiai dovanai ir sakykime Jėzui kartu su šventuoju Petru: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/401-homilija-xxi-eilinis-sekmadienis-2015-b.html