Brangus broliai ir seserys, ketvirtoje psalmėje, kurią mes giedame kasdien per Naktinę, parašyta: – Daugelis sako : Kas parodys mums gėrybių? (v. 8) Tu įdėjai į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu jų (pagonių, netikinčiųjų) grūdų derlius ir jauno vyno gausa. Komentuodamas šią eilutę Rabi Yehochuoa Ben Levi (3 amžiuje gyvenęs Talmudo rašytojas) pasakė: „Tai primena palyginimą apie iškeliantį didelę puotą Karalių. Pradžioje pakviestieji sėdėjo lauke, prie rūmų vartų, luktelėdami, ir jie matė išeinančius iš puotos salės šunis, nešiojančius savo snukiuose fazanų, farširuotų paukščių ir veršiukų galvų.

Ir žmonės pradėjo sakyti vieni kitiems: Jei Karalius taip puikiai maitino net ir šunis, įsivaizduokit kaip gardžiai jis pamaitins mus, savo vaikus“. Iš to mes matome, kad yra skirtumas tarp žemiško ir dangiško maisto. Panašiai šių Mišių evangelijoje kalbama apie dvi duonos rūšis. Pirmoji yra bendra visiems žmonėms ir visiems kūriniams medžiaginė duona, – duona reikalinga norint palaikyti mūsų mirtingąjį kūną šiame pasaulyje, o antroji – amžinojo gyvenimo duona, skirta tiems, kurie priima kvietimą tapti Dievo vaikais Kristuje Jėzuje.

„Protėviai, – sakė Jėzus, – valgė duoną dykumoje ir mirė“. Mana buvo nuostabi Viešpaties dovana, kasdieninė duona leidžianti tautai keliauti per dykumą. Ši duona buvo pritaikyta prie kiekvieno žmogaus laikinų poreikių, ji turėjo galią patenkinti kiekvieno žmogaus skonį, nes, pagal Išminties knyga, ji apėmė savyje „visus gardžius skonius“ – omnem delectamentum in se habentem. Tačiau tai dar nebuvo galutinė amžinojo gyvenimo duona, bet tik laikinas šio pasaulio maistas, pritaikytas žmogaus mirtingam kūnui, ir visiems jo tesėtiems prigimtiniems poreikiams.

Ji negalėjo iš karto vesti žmones į pažadėtąją žemę, į amžiną bendrystę su Dievu, o tik padėti tiems, kurie ją teisingai vartojo, palaipsniui siekti šio palaimingo tikslo. Visi pavalgė maną dykumoje, teisieji ir nusidėjėliai, ir visi mirė kūniška mirtimi. Tai normalu. Tačiau čia Jėzus kalba tik apie tuos protėvius, kurie mirė dvasine mirtimi, maištaudami prieš Viešpatį, atsisakydami tikėti ir paklusti. Jie norėjo savanaudiškai pasisavinti Dievo medžiagines dovanas, kurios jiems buvo tapusi vienintelis ir galutinis gyvenimo tikslas. Jie godžiai ieškojo surinkti ir saugoti daugiau maisto negu reikia. Pasiekti pažadėtąją žemę ir Dievo vaikų laisvę jiems buvo neįdomu, nereikalinga.

Kad galėtų pilnai patenkinti savo aistras, jie mielai būtų norėję sugrįžti į vergystę Egipte. Tačiau mes dabar esame pašaukti dalyvauti Eucharistijoje, tikroje Dievo vaikų puotoje. Jėzus yra atėjęs mums atnešti galutinę amžinojo gyvenimo duoną. Ši duona yra ne kas kita kaip pats Jėzus, tai jo gyvas kūnas, paaukotas už mus ant kryžiaus, Šventosios Dvasios meilėje. Jėzaus žemiškasis gyvenimas ir jo mirtis tobulai išreiškia jo šlovingą „beprotiškos“ meilės galią, jo nesavanaudišką dovaną Dievui Tėvui ir žmonėms. Savo kūnu ir krauju Jėzus mus ne tik maitinta ir pastiprinta.

Jis taip pat mus pilnai suvienija su savimi, radikaliai pakeisdamas ir permainydamas mūsų gyvenimo ir mirties prasmę. Nuo dabar visa mums yra bendra su Kristumi, jis yra mumyse ir mes jame. Mes dabar gyvename nebe sau, bet Dievo Sūnui, kuris numirė už mus ir prisikėlė. Per Eucharistiją mes esame pilnai ir dinamiškai įtraukiami į Jėzaus meilės bendrystę su Tėvu. Ši bendrystė jau yra amžinojo gyvenimo pradžia. Eucharistijos dėka, Dievas įdėjo į mūsų širdį džiaugsmą pranokstantį visus šio pasaulio džiaugsmus bei malonumus, jis mums davė vienintelį maistą, kuris gali patenkinti visus mūsų širdies giliausius troškimus.

Brangūs broliai ir seserys, dėkokime Viešpačiui už jo neapsakomą dovaną. Ir prašykime, kad mumyse būtų pilnai įgyvendinta šių Mišių pradžios maldos graži dvasinė programa: „Dieve, tave mylintiems tu dosniai teiki neregimųjų vertybių; uždėk mūsų širdis savo meile, kad mylėtume tave visame kame ir labiau už visa ir laimėtume tavo pažadus, kurie pranoksta visus troškimus. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/397-homilija-xx-eilinis-sekmadienis-2015-b.html