Jonas Krikštytojas apie save sako: „Aš tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią.“ Kodėl jo balsas skamba tyruose? Apie kokius tyrus kalbama?

33 proc. Žemės paviršiaus apima tyrai – dykumos. Kiekvienais metais šimtai tūkstančių hektarų dirbamos žemės virsta dykuma. Tačiau egzistuoja dar vieni tyrai, dar vienos klaikios dykumos, jos atsiranda žmonių širdyse: tai išdžiūvę žmonių santykiai, vienatvės kaitra, abejingumo sausros. Tyrai yra ir ten, kur, žmonėms šaukiantis pagalbos, visi apsimeta, jog negirdi, ir niekas neateina į pagalbą. Niekas nenori dalytis su tavimi nei tavo džiaugsmu, nei skausmu. Tavo skausmas kitiems tik sukelia nedraugišką pasitenkinimą, o tavo pasisekimų džiaugsmas – kartų pavydą. Argi taip nėra daugelyje mūsų miestų? Ar šiurkštumas ir nejautrumas nėra labiausiai paplitę tyrai? Didžiausią pavojų kelia tai, jog kiekvienas iš mūsų turime savyje didesnę ar mažesnę dykvietę. Nes mūsų širdis gali pavirsti bejausmiškumo plyne, abejingumo smėlynais. Kodėl žmonės nesiliauja nuolat kažką veikę, nė minutei neišjungia radijo imtuvo, televizoriaus ar telefono? Jie baiminasi aptikti savyje dykumą. Tai seniai žmonių gerai pažįstama tuštumos baimė. Sąžiningai pažvelgę į save pamatytume, jog daug dalykų darome tik todėl, kad neliktume patys vieni su tuščiais savimi, su šia karčia vienatvės realybe. Kuo sparčiau plėtojasi komunikacijos priemonių technologijos, tuo labiau nyksta mūsų tarpusavio bendravimas. Televizorius dažnai užgožia šeimos narių tarpusavio bendravimą, jis nesėkmingai bando užpildyti mūsų tuštumą.

„Aš tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią.“ Jonas Krikštytojas šaukia būtent žmonių širdžių dykumoje. Jis krikštija nuodėmių išdžiovintas sielas, kad vėl atgytų žmonių širdyse dvasinė gyvybė. Jis kviečia žmonės atgailos ašaromis palaistyti išdžiūvusius žmogaus būties tyrus. Rašytojas Viktoras Hugo sakė, jog „širdžiai reikalingos ašaros, kaip žemei – lietus. Nes akys gerai mato Dievą tik pro ašaras.“

Tad jeigu mūsų visuomenė kartais būna panaši į dykvietę, reikia, kad Šventoji Dvasia atgaivintų mūsų santykius nuoširdumu ir draugiškumu. Nes Jonas Krikštytojas būtent kviečia dykumoje nutiesti Viešpačiui kelią. Kelią, kuriuo mes, lyg anuomet žydai, išeitume iš nuodėmės vergovės į sielos laisvę. Nutiesti kelią, kuris veda tiesiai į Viešpaties karalystės statymą tarp žmonių. Tai nelengvas darbas, dar užtektinai yra šiandieninių faraonų, kurie visaip žmogų engia, niekina ir žemina. Daug mūsų tautiečių bėga ieškoti uždarbio svetur, kadangi trūksta socialinio teisingumo ir gerovės savame krašte. Žmonės kituose kraštuose ieško tokios socialinės santvarkos, kurioje yra gerbiamas žmogus orumas ir jo darbas.

Gerbiamieji, ar ne laikas pabusti, ar ne laikas pradėti socialinio ir dorinio atgaivinimo veiklą, kol dar Lietuva netapo vartotojiškos kultūros tyrais, iš kurių bėgs visa, kas gyva. Savo testamente geografas ir kraštotyrininkas Česlovas Kudaba rašė: „Didžiausia ekologinės būties (nebūties?) grėsmė kyla iš mūsų pačių. Atsakomybė arba moralė (gal ir) yra mūsų negalios vaistas. Moralė politikoje, ūkyje; moralė moksle ir Bažnyčioje… Seniai pasakyta, jog Dievas, norėdamas žmogų nubausti, leido jam tai padaryti pačiam. Proto šviesos netekęs, dažniausiai žmogus būna pavergiamas pražūtingos savinaudos.“ Argi neteisus buvo Česlovas Kudaba? Ar to nėra šiandienos gyvenime?

Brangūs tikintieji, Dievas nori, kad mes priimtume jo kūrybos planą. Dievas nori, kad džiaugtumės, jog priimame jo artumą. Dievas nori išgelbėti mus, nes nuodėmės mūsų sielas paverčia dykromis. Dievas nori mus pagydyti iš šimtmečio ligos, kurios simptomai: depresija, nervingumas, neurozės, nusivylimas, stresas, abejingumas, šaltumas, nedraugiškumas.

Pranašas Izaijas mus drąsina ir guodžia sakydamas: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų“ (Iz 61, 1–2). Mes turime džiaugtis, kad Jėzus yra šalia mūsų, o Eucharistijoje jis net ateina pas mus. Jėzus atleidžia nuodėmes, gydydamas sielos ir kūno skausmus, prikelia amžinajam gyvenimui. Jis moko, kaip žmonėms meilėje vieniems su kitais sugyventi. Tad Jėzus mūsų širdžių tyrams yra gelbstintis gyvybės vanduo. Jo gyvybė teka į mus per sakramentinius šaltinius, tik prisiartinkime prie šių šaltinių ir atsigerkime sakramentinių malonių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-11.pdf