Evangelijoje nuskamba žodžiai: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.“ Šiandienos skaitiniai kviečia mus naujai apmąstyti gyvybės ir gyvenimo dovaną. Krikščioniui gyvenimas nesibaigia mirtimi ir tęsiasi amžinai. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae rašė: „Gyvenimas, kurį žada ir duoda Jėzus, yra „amžinas“ todėl, kad tai pilnutinis dalyvavimas „Amžinojo“ gyvenime“ (EV, 37). Žodžiais „pilnutinis dalyvavimas“ nusakoma pati gyvenimo kokybė. Tai kažkas daugiau, negu vien buvimas, net besitęsiantis amžinai. Jėzus atėjo, kad žmonės patirtų gyvenimo apstybę (plg. Jn 10, 10). Kalbama apie gyvenimo kokybę, pilnatvę, intensyvumą ir gerumą. Vienas žmogus, paklaustas apie gyvenimą, atsakys su dėkingumu ir džiaugsmu, o kitas tik atsidus ir su kartėliu ištars: koks čia tas gyvenimas… Jo mintyje sukasi vien nesėkmės ir skauduliai. Jei Dievas yra pilnas gyvybės ir yra gyvųjų Dievas, vadinasi, krikščionio pašaukimas yra gyvenimo pilnatvė, o ne ribotas, beprasmis buvimas. Žmogus gimsta, auga ir miršta. Žvelgdamas į neišvengiamą gyvenimo tėkmę, psalmininkas prašo: „Išmokyk mus suskaičiuot, kiek dienų mūsų amžiuj, kad mūsų širdis išmintinga paliktų“ (Ps 89). Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su neišvengiama mirties perspektyva. Kuo anksčiau ir aiškiau tai suvokiame, tuo pilnatviškiau galime išgyventi gyvenimą. Evangelija nurodo tikrąjį kelią į gyvenimo pilnatvę, žmogaus troškimų išsipildymą.

Šiandienos skaitiniai atskleidžia dvi nuostatas. Sadukiejų požiūriu, mirtis yra galutinė tikrovė. Atsidūrę prieš neperžvelgiamą mirties sieną, jie tvirtina, kad anapus nieko nėra. Jie pasikliauja žmogiškąja įžvalga ir nepriima prisikėlimo. Kitokios nuostatos laikosi Makabiejų knygos tikėjimo kankiniai. Jiems mirtis nėra gyvenimo pabaiga. Jie sudeda viltis į Viešpatį, kuris pašaukė į gyvenimą ir dėl kurio jie miršta. Jie pasitiki, kad bus prikelti, nors protu negali to paaiškinti. Motina ir septyni jos sūnūs taip pat stovi prieš tamsą, tačiau viltingu žvilgsniu ją perskverbia, nes pasitiki tuo, kuris nušviečia bet kokias tamsybes.

Šie skaitiniai mus ragina ne vien tikėti į Dievą, bet taip pat juo pasitikėti. Pasitikėti nepriklausomai nuo to, kad dažnai nesuprantame kurlink jis mus veda. Tikėjimas į Dievą reikalauja papildomo žingsnio – pasitikėjimo ir atsidavimo jam. Be to tikėjimas yra nepilnas arba miręs. Tai būtų panašu į netikrą draugystę: jei žmogų vadintume draugu, tačiau nepasitikėtume juo ir nepatikėtume visų mums brangių ir svarbių dalykų. Panašiai kaip žmogiškasis pasitikėjimas atsiranda ne iš karto, bet ugdomas mažais žingsneliais, taip pat yra ir tikėjimo srityje. Tokio pasitikėjimo, kurį parodė tikėjimo kankiniai, mokomės siekti pavesdami Dievui smulkius kasdienos reikalus.

Sadukiejai užduoda klausimą, kurį, gal kitokiais žodžiais, užduodame mes: ar reikia tikėti mirusiųjų prisikėlimu ir kaip tuo patikėti. Jėzus pirmiausia atsako į jų pateiktą pavyzdį: aname pasaulyje neves ir netekės. Nors sadukiejų klausimas yra specialiai sugalvota groteskiška situacija, jis išduoda jų mintyse glūdinčią amžinojo gyvenimo sampratą. Pirmoji Jėzaus atsakymo dalis byloja: apie gyvenimą anapus mirties nedera kalbėti naudojantis žemiškojo gyvenimo patirtimi. Jei remsimės savo patirtimi, neišvengiamai nuklysime. Naujoji būtis tokia skirtinga nuo žemiškosios, kaip skiriasi žmonės ir angelai.

Įrodydamas sadukiejams mirusiųjų prisikėlimą, Jėzus cituoja Mozę. Jis remiasi jų pripažįstamu didžiuoju autoritetu, nes sadukiejai nepripažino kitų pranašų. Iš tikrųjų Jėzus nieko neįrodinėja, o tik remdamasis Raštu parodo, kad neigti prisikėlimą reikštų atmesti tikėjimą tikruoju ir gyvuoju Dievu. Jei tikime į gyvųjų Dievą, turime juo pasitikėti. Neigti prisikėlimą reikštų gyvąjį Dievą prilyginti nebyliems stabams.

Neįmanoma tikėti prisikėlimu, jei tai tėra tik grynai intelektinė problema. Tikėdami turime angažuotis ir priimti riziką. Septyni broliai ir jų motina karaliaus akivaizdoje turėjo aiškų pasirinkimą. Jų ištikimybės apsisprendimas kilo ne tuomet, kai jie stojo karaliaus akivaizdoje. Jie jau seniai buvo pasiryžę rizikuoti savo gyvybe ir paliudyti ištikimybę gyvųjų Dievui. Žavėdamiesi tikėjimo kankinių drąsa, turime suvokti, kad jie gyveno persekiojimų sąlygomis. Šie žmonės liko ištikimi, nepaisydami kankinimų ir mirties grėsmės. Nors savo šalyje šiuo metu neišgyvename tiesioginių tikėjimo persekiojimų, turime suvokti, kad dvasinė kova su blogio jėgomis tebevyksta. Piktasis priešas kėsinasi griauti santuoką ir šeimą, paniekinti žmogaus gyvybės orumą. Turime nuolat stiprinti savo apsisprendimą Jėzaus žodžiu: tikime gyvųjų Dievą ir jam gyvename.

Kai Dievui savo gyvenime skiriame jam deramą svarbiausią vietą, kiti dalykai taip pat stoja į savo vietas. Šiandienos pirmajame skaitinyje įspūdingas pavyzdys, kaip Dievas iškeliamas į pirmutinę vietą. Motina, kalbėdama sūnums gimtąja kalba, drąsina juos neišsigąsti ir neišsižadėti tikėjimo. Nors žemiškajame gyvenime jie neišvydo savo ištikimybės rezultatų, šiandienos liturgijoje švenčiame jų – ir mūsų – tikėjimo pergalę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-19.pdf