Po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia – lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (plg. Jn 6, 22). Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (plg. Jn 6, 23). Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis prakalbinamas, išduoda juos pačius – atskleidžia jų smalsumą: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ (Jn 6, 25). Taip, jie jo ieško, tačiau ne tam, kad suprastų jo slėpinį, bet norėdami turėti jį prie savęs ir nestokoti veltui dalijamos duonos.

Minios smalsumas nėra patenkinamas: Jėzaus atsakymas paaiškina žodžio „ieškoti“ prasmę. Jis kviečia žmogų būti nuoširdų su pačiu savimi. Būna įvairių ieškojimo priežasčių, bet jos gali būti klaidingos. Viešpaties ieško pirmieji du mokiniai (plg. Jn 1, 38), taip pat Magdalena (plg. Jn 20, 15), jų ieškojimas nuoširdus. Jo ieškojo ir Nikodemas (plg. Jn 3, 1); tik nežinia, ar tai buvo tikėjimo poreikis, ar tik savo kultūrinio išsilavinimo kėlimas. Per Palapinių šventę žydai jo ieškojo smalsumo skatinami: „O kur tasai?” (Jn 7, 11). Tad mus gelbsti ne tiek Dievo ieškojimas, kiek šios paieškos motyvacija: kodėl ieškau? Ko noriu iš jo? Ko tikiuosi iš susitikimo su juo? „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Nuoširdaus tikėjimo atrastas Kristaus slėpinys tampa maistu, gyvenimo prasme.

Minia neatlyžta: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Čia pavartotas graikiškas žodis ergazesthai reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte. Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis. Ji gali mums tekti tik kaip Dievo dovana, Dievo darbas. Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų.

Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (plg. Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien tikėjimu į Jėzų Kristų (plg. Rom 3, 27–28; Gal 2, 16; 3, 5). To, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir įsitraukti į to, kas dovanota, dinamiką. Pirmutinis darbas yra tikėti į Tėvo siųstąjį Jėzų Kristų, kuris trokšta mumyse tapti meile, ir tik po to seka kiti geri darbai. Tikėjimu priėmę šią Tėvo dovaną, tampame gebantys atlikti kažką gero. Prisiminkime palyginimą apie paslėptą lobį: žmogus pirmiau atrado paslėptą lobį dirvoje ir tik tada viską pardavė (plg. Mt 13, 44), taip sakant, tik atradęs meilę Kristuje, sugebėjo kažko atsisakyti dėl Dievo Karalystės, išsilaisvinti iš senojo, nuodėmingo žmogaus. Tik susitikę asmeniškai Viešpatį Jėzų, esame perkeičiami ir su meile bei džiaugsmu gyvename pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Šis susitikimas įvyksta tikėjimo dėka, kreipiant savo gyvenimą į Jėzų Kristų. Žinoma, čia kalbama apie gyvą tikėjimą, kuris kuria meilę Dievui ir artimui, ugdo mūsų gyvenimą pagal evangelines vertybes. Taigi darbas, kurį turime atlikti šiame gyvenime ir kuris įprasmina mūsų visas kitas veiklas bei pasotina mūsų giliausius troškimus, yra tikėjimas į Jėzų Kristų, Tėvo siųstąjį.

Toliau Jėzaus klausytojai prašo ženklo: kaip Viešpats buvo davęs maną, savo buvimo tautoje ženklą (plg. Sk 11, 6), taip ir Jėzus turi padaryti ženklą, kuris suteiktų tikrumo jo žodžiams. Žmogišku požiūriu Jėzus atsako gana keistai: jei vieną dieną Dievas davė duonos jūsų tėvams, keliavusiems per tyrus į Pažadėtąją žemę, tai šiandien jis duoda jums mane kaip duoną, nes „aš esu gyvybės duona; kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Kristaus asmenyje baigiasi duonos istorija: baigėsi įvaizdis, nes atėjo tikrovė; manos įvaizdis yra baigtas, nes žmogaus alkis gauna Jėzuje galutinį ir visiškai aiškų atsakymą. Velykų kontekste (plg. Jn 6, 4) Jėzus duoda ir dalija duoną, kuri visiškai įveikia alkį, sunaikina mirties patirtį, nes ji taps prisikėlimo ir gyvenimo duona, jo kūnu už „pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Ši duona, kaip Gyvenimo dovana, neapvilia: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-07.pdf