Jau ketvirtą sekmadienį paeiliui girdime skaitinius iš Jono evangelijos 6 skyriaus. Šiandienos žodžiais Jėzus užbaigia savo apreiškimą. Tolesnė eilutė apibendrina: „Visa tai jis paskelbė mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.“ Jono evangelijos 6 skyriuje aprašomi Velykų laiko įvykiai. Velykų iškilmėse žydai šventė išvadavimą iš Egipto vergovės, taip pat Neraugintos duonos šventę. Velykų avinėlio valgymas priminė Egipte patirtą Dievo apsaugą, o Neraugintos duonos šventė – stebuklingą pamaitinimą mana dykumoje. Išėjimo knygoje aprašoma, kaip išrinktoji tauta buvo pamaitinta ir pagirdyta, taip pat gavo Įstatymą. Manos dovana ir Įstatymo dovana yra tarpusavyje susijusios Dievo palankumo savo tautai apraiškos.

Klajojant dykumoje mana buvo tinkama valgyti tik tam tikrą laiką. Jono evangelijos 6-ojo skyriaus pradžioje Jėzus padaugina duoną, po to surenkama dvylika pintinių likučių. Vadinasi, jis parūpina negendančios duonos. Po duonos padauginimo Jėzus žengia vandens paviršiumi, ir jo mokiniams aišku, kad jis ateina iš Dievo. Dabar moko žmones, kad Mozės laikų mana ir Įstatymas buvo skirti apibrėžtam laikui. Jėzus kalba apie naująją duoną, nužengusią iš dangaus, kuri yra amžina ir skirta visiems žmonėms. Kadaise Mozė, parodęs į maną, pasakė: „Tai duona, kurią Viešpats davė jums valgyti“ (Iš 16, 15). Dabar Jėzus rodo į save ir sako: „Aš esu gyvybės duona“.

Šios dienos Evangelijos skaitinyje taip pat girdime, kad Jėzaus klausytojai tarpusavyje ginčijosi ir klausinėjo. Anksčiau jie abejojo Jėzaus mokymu dėl jo kilmės: „Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?“ Kaip šiandien girdėjome, sutrikę dėl pačios žinios: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Į Jėzaus iššūkį žmonės atsako murmėjimu. Jie net nevadina jo vardu. Jėzus nesistengia sušvelninti prieštaravimo, priešingai, net sustiprina jį. Dviem negatyviais ir dviem pozityviais sakiniais atskleidžia klausytojams savo pažado padarinius. Šį kartą, be kūno valgymo, dar mini ir savo kraujo gėrimą. Tai žydų ausims turėjo skambėti ypač bauginamai. Žydai į kraują žiūrėjo su pagarbia baime: jis simbolizavo pačią gyvybę. Žydų supratimu, kūnas ir kraujas reiškia visą žmogų.

Jėzaus teiginiai tvirti. Jų nelydi joks teologinis pateisinimas ar mokslinis paaiškinimas. Tiesiog išskleidžiamas jo siūlomo dvasinio maisto turtingumas. Šis maistas būtinas kiekvienam, kas nori gyventi. Atsisakyti valgyti Jėzaus kūną ir gerti jo kraują reiškia atsisakyti gyventi. Priimti jo kūną ir gerti jo kraują – tai turėti amžinąjį gyvenimą. Jėzus žada: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Klausantis šių žodžių atrodo, tarsi prikėlimas iš numirusių būtų tik menkesnė, antrinė problema. Besimaitinantis Jėzaus duotu maistu jau dabar turi amžinąjį gyvenimą. Tam, kuris valgo Jėzaus kūną ir geria jo kraują, biologinė mirtis tėra tik vienas etapas. Jėzaus siūlomas išganymas nepanaikina neišvengiamos žmogiškosios būties pabaigos – mirties. Tai reiškia jau dabar dalyvauti kitoje būtyje, kuri po truputį apima žemiškąjį gyvenimą.

Valgydami Kristaus kūną ir gerdami jo kraują, mokiniai išlieka glaudžiausioje vienybėje su juo: „tas pasilieka manyje, ir aš jame“. Taigi krikščionybė nėra tik vien tikėjimas ir Dievo valios vykdymas, bet ir sakramentinis pasilikimas Kristuje. Tai drauge yra impulsas gyventi sekant Kristumi. Tik taip krikščionybė gali apsisaugoti nuo pavojaus tapti teorine ar moralizuojančia. Žmogus dažnai susižavi teorijomis ir idėjomis, jomis siekia paaiškinti savo gyvenimo skausmo ir baimės priežastis, suteikti gyvenimui bent prasmingumo regimybę. Kiekvienas ilgimės tikro gyvenimo ir manome, kad jis kažkur priešakyje, kad įmanoma gyventi kitaip, pilnatviškiau. Šiandien Jėzus mums skelbia Gerąją Naujieną. Tai gyvybės vaistai, visiškai priešingi žmogiškoms ideologijoms. Mus gelbsti ne idėjos, silpnybes pateisinančios teorijos, bet tik malonė. Eucharistijoje glūdi tikrasis gyvenimas, tikroji prasmė.

Murmančių ir vienas kitą klausinėjančių žmonių esminė klaida ta, kad jie sutelkia dėmesį tik į žemiškąjį Jėzaus brėžiamo kelio aspektą. Iš jų žvilgsnio visiškai išsprūsta šio kelio tikslas. Kristus provokuoja savo klausytojus sunkiais žodžiais, akcentuodamas tai, kas šiuo metu nuo žmonių akių uždengta. Tik nuoširdus žavėjimasis amžinojo gyvenimo perspektyva drąsina leistis į kelią ir kol kas palikti tuos klausimus, į kuriuos neįmanoma atsakyti iš laikinumo perspektyvos. Eucharistijoje vienijamės su Kristumi, pasiliekame jame ir gyvename per jį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-13-14.pdf