Atliepiamojoje psalmėje meldėme, kad Viešpats būtų mūsų uola. Žinome, jog šiame pasaulyje nėra saugesnio pagrindo. Nors lūpomis tariame, kad Viešpats yra mūsų uola, ši žinia nelengvai pasiekia mūsų širdies gelmes. Įsivaizduojame, jog būtume saugesni ir laimingesni, jei daugiau uždirbtume, jei būtume kitų vertinami, jei pasikeistų mus supantys žmonės. Tačiau jokie pinigai, žmonės, vietos ar daiktai negali garantuoti patvarios laimės. Ją dovanoja vienintelis Jėzus. Apaštalas Paulius įspėja nestatyti gyvenimo pastato ant įsivaizduojamo teisumo pamatų. Apgaudinėju save manydamas: jei padarysiu viską tobulai, net Dievas negalės manęs kritikuoti. Iš tikrųjų niekas neišsigelbės savo teisumo darbais. Kalkutos Motina Teresė vykdė nuostabius artimo meilės darbus, bet drauge žinojo, kad jie negali jos išgelbėti. Per savo vidinės tamsos metus ji glaudėsi prie tikrosios Uolos.

Žydai pažodžiui įgyvendino pirmajame skaitinyje girdėtą Viešpaties priesaką. Prie kaktos ir kairės rankos prisirišo odines dėžutes su Toros žodžiais: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas“ (Įst 6, 4–6). Jie uoliai stengėsi laikytis Dievo Įstatymo, apipindami gyvenimą smulkmeniškais papročių ir taisyklių įsakais. Nenuostabu, kad juos piktino Jėzus, pareiškęs, jog atėjo gelbėti ne sveikųjų, bet ligonių. Dievas nesileidžia užsklendžiamas įstatymo raidėje, jis nori būti garbinamas „dvasia ir tiesa“ (plg. Jn 4, 23). Apaštalas Paulius, pagal griežtą protėvių įstatymą išauklėtas žydas (plg. Apd 22, 3), mokė, kad nuteisinimas pasiekiamas tikėjimu, o ne įstatymo darbais (plg. Rom 3, 28). Žvelgdami į brolius žydus, prisirišusius prie rankos ir kaktos Dievo žodį, neturime didžiuotis, verčiau paklauskime savęs, kaip mes naudojamės Jėzaus dovanota laisve. Esame išlaisvinti iš įstatymo vergystės, kad labiau mylėtume ir pažintume Dievo meilę. Dievo akyse negalime girtis nuopelnais. Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Pripažinti tai yra pirmutinė sąlyga, kad būtume Kristaus atpažinti.

Nepakanka Jėzų išpažinti vien lūpomis. Dievo karalystė apima visas gyvenimo sritis. Vien ištarti Viešpaties vardą per maža. Reikia gyvenimu vykdyti Dievo žodį. Tiesa, daugelis įžengia į Dievo karalystę giedodami ir šlovindami, tačiau jų gyvenimas patvirtina tai, ką jie gieda. Krikščionybė ne tik mokymas ar kultas, bet ir praktika. Pranašystės ir stebuklai nebūtinai rodo asmeninį šventumą. Juk vyriausiasis kunigas Kajafas išpranašavo, kad geriau vienam mirti už tautą (plg. Jn 18, 14), ir dėl to pats pasmerkė Jėzų. Fariziejų mokiniai išvarinėjo velnius ir vis dėlto netikėjo Jėzumi, net šaipėsi iš jo, tvirtindami, jog jis išvaro velnius Belzebulo galia. Jėzus pažadėjo, kad į Dangaus karalystę įžengs tas, kuris vykdys dangiškojo Tėvo valią. Šią valią apibendrina Jėzaus meilės įsakymas: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

Jei pranašystės skelbiamos netaikant jų sau, jei velnias išvaromas iš kitų, tačiau lieka išvarančiojo širdyje, tuomet nuskamba Jėzaus žodžiai: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau.“ Nuosprendis tik įtvirtina esamą būklę: kadangi tie žmonės vidujai nutolę nuo Kristaus, jie privalo visiškai nuo jo pasišalinti. Jie gyveno prieštaringą ir vidujai suskaldytą gyvenimą, todėl nekelia pasitikėjimo nei žmonėms, nei Dievui.

Kalno pamokslas baigiamas dvejopu palyginimu apie Dievo žodžio klausymą ir vykdymą. Žodžio klausymasis ir vykdymas sudaro vienovę. Geriausias pamatas gyvenimo namui yra Dievo žodis, kurio klausoma ir pagal kurį veikiama. Neįgyvendinti, vien automatiškai kartoti Jėzaus žodžiai nėra patikimas pamatas. Gyvenimui reikalingas tikras ir patikimas pagrindas, nes ne visuomet giedra ir saulėta. Palestinoje yra smėlėtų sausvagių, kurios po lietaus pavirsta vandens srautu. Tokioje vietoje pastatytam pastatui gresia neregimas pavojus. Audrų, liūčių ir potvynių sukelta staigi griūtis būna ypač skausminga.

Turbūt užduodame sau klausimą, kuriai žmonių kategorijai mes priklausome: ar žodžio klausytojų, ar vykdytojų? Iš tikrųjų mūsų patirtis yra daugeriopa ir veikiausiai vienu metu priklausome abiem kategorijoms. Būna išbandymų, kai sekasi išlaikyti vidinę ramybę ir viltis Viešpačiu neužgęsta. Tačiau būna ir tokių audrų, kurias išgyvename kaip visišką gyvenimo laivo sudužimą ar dvasinį bankrotą. Patirtas išbandymas pasirodė pernelyg skaudus; nors uoliai meldėmės, bet jautėmės neišklausyti; patyrėme artimo žmogaus, gal net Bažnyčios tarnautojo išdavystę. Tuomet nusiviliame, atsiribojame, užsidarome. Mums atrodo, kad tikėjimas nebeturi prasmės, ir paliekame atvirus vartus sužeidimams ir blogio įtakoms. Mūsų namai pastatyti tuo pat metu ant uolos ir ant smėlio. Kiekvienas išbandymas, kiekviena gyvenimo audra yra Viešpaties duodami ženklai. Turime įžvelgti giliau, negu diktuoja įžeisti jausmai, emocijos, savijauta, lakūs įspūdžiai. Po kiekvieno išbandymo dar nuosekliau statykime tikėjimo namą ant Dievo žodžio uolos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-03.pdf