Sunku įsivaizduoti, kad žmogus atmestų kvietimą į vestuves. Juolab kad kviečia ne bet kas, o karalius. Be to, yra viskas paruošta, reikia tik su dėkingumu ir meile įžengti į vestuvių menę. Bet jei kalbame apie amžinybės puotą, geriau įsižiūrėjus į žmogaus elgseną Dievo atžvilgiu, ši atsisakymo galimybė tampa reali. Dieve nerasta jokio „ne“, tik „taip“; „ne“ gali kilti vien iš žmogaus. Dievas yra pasirengęs priimti visus.

Tačiau kiekvieną kartą atmetę jo dosnumą patiriame Dievo pyktį ta prasme, jog mes patys kuriame savo pačių mirtį. Apsižvalgius nėra sunku atpažinti tariamus Dievo pykčio ženklus, išprovokuotus nežaboto troškimo pašalinti jį iš žmogaus istorijos.

Atmetusieji kvietimą turi atlikti kažką skubaus čia ir dabar, ko, atrodo, negalima atidėti vėlesniam laikui. O vestuvių pokylis nurodo Kristaus atneštą išganymą, galimybę gyventi amžinai. Tai vienintelis svarbiausias dalykas gyvenime, mat tik jis įprasmina dabartį. Nacistų nužudytas vokietis jėzuitas Alfredas Delpas primena: „Duona – svarbu, laisvė – svarbiau, neprarasti Dievo garbinimo – svarbiausia.“

Taigi tampa aišku, kokią klaidą padarė pakviestieji: dėl tariamai skubaus ir svarbaus reikalo apleido svarbiausią ir esminį dalyką. Pavyzdžiui, išaušo sekmadienio rytas ir laikas eiti į šventąsias Mišias, bet prisimenama, jog dar reikia kažką atlikti namuose arba sode: šv. Mišios gali palaukti, darbas negali; tad šv. Mišios atidedamos „geresniems laikams“ ir imamasi darbo.

Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai arba apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma vairuoti istorijos vien materialiomis ir teisinėmis struktūromis. Jei žmogaus širdis negera, nieko gera išeiti negali. O širdies gerumas galiausiai gali ateiti tik iš to, kuris pats yra gerumas, pats Gėris. „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22, 15): būtent šiais žodžiais Jėzus pradėjo savo paskutinį pokylį ir šventosios Eucharistijos įsteigimą. Jis troško šios valandos. Giliai viduje laukė akimirkos, kai saviesiems galės save dovanoti duonos ir vyno pavidalais. Laukė akimirkos, kuri tam tikru būdu turėjo būti jo tikrosios mesijinės vestuvės, kai perkeičiamos žemės dovanos ir susivienijama su savaisiais, kad jie būtų perkeisti ir per tai perkeitimas atvertas pasauliui.

Jėzaus troškime galime įžiūrėti paties Dievo troškimą – jo meilę žmonėms, savo kūrinijai, laukiančią meilę. Meilė, kuri laukia susivienijimo akimirkos ir nori patraukti žmones prie savęs, kad taip būtų patenkintas ir pačios kūrinijos, su ilgesiu laukiančios Dievo vaikų pasirodymo, troškimas (plg. Rom 8, 19).

Iš Jėzaus palyginimo apie pokylį žinome, jog jam pažįstama tuščių vietų tikrovė, atsisakymas, abejingumas jam ir jo artumui. Tuščios vietos per Viešpaties vestuvių pokylį, pateisinamos ar ne, mums jau seniai yra ne palyginimas, bet dabartinė tikrovė kaip tik tose šalyse, kurioms jis parodė ypatingą artumą.

Jėzui buvo pažįstami ir tie svečiai, kurie ateina, bet be vestuvių rūbo – nesidžiaugiantys jo artumu, spiriami tik įpročio ir gyvenantys visiškai kitokios pakraipos gyvenimą. Šventasis Grigalius Didysis († 604) vienoje iš savo homilijų klausė: kas tie žmonės, ateinantys be vestuvinių drabužių? Kas yra tie drabužiai ir kaip jie įgyjami? Jo atsakymas: tie, kurie pakviesti ir ateina, turi kokį nors tikėjimą. Būtent tikėjimas atveria duris. Tačiau jiems stinga vestuvinio meilės apdaro. Kas negyvena tikėjimu kaip meile, vestuvėms nėra pasirengęs ir išprašomas. Nuo Eucharistinės bendrystės tikėjimas neatsiejamas, bet nuo tikėjimo neatsiejama meilė, kitaip ir tikėjimas yra negyvas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-15.pdf