Velykų ketvirtasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Krikščioniškojo meno pradžią ženklina Gerojo Ganytojo atvaizdas, simbolizuojantis Jėzų Kristų, nešantį ant pečių avinėlį. Jau III a. po Kr. jį aptinkame Romos katakombose, daug anksčiau negu kryžiaus atvaizdą. Tokio senumo priežastis yra turtingas biblinis šio paveikslo vaizdavimas. Šio įvaizdžio dėka Jėzus atskleidžia savo tapatybę ir misiją: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis dedasi ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją, ir parneša ją į Tėvo namus (plg. Lk 15, 4–5).

Šio sekmadienio Evangelija remiasi kasdiene palestiniečių patirtimi, tačiau, kita vertus, peržengia to laikmečio žemdirbystės panašumus. Pavyzdžiui, neįprasta, kad piemuo kiekvieną avį vadintų vardu; negirdėta taip pat ir vieta, kur susirenka avys (gardas Jono evangelijoje nurodo Jeruzalės šventyklos prieangį); dar labiau yra neįtikėtina, kad piemuo atiduotų gyvybę už savo avis (plg. Jn 10, 11). Norint geriau suprasti šį tekstą, reikia atkreipti dėmesį į turtingą Evangelijos pagal Joną simbolių kalbą, daug kur besiremiančią Senuoju Testamentu.

„Kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas“ (Jn 10, 1). Žodis „įkopia“ primena situaciją, kai kažkas klastingai lipa per aptvarą norėdamas patekti ten, kur teisėtai negalėtų įeiti. „Įkopti“ – tai karjeristo bandymas pasitelkiant religiją „prasimušti“ į žmones, pakilti „aukštai“; tai paveikslas žmogaus, kuris, pavyzdžiui, prisidengęs kunigystės šventimais, nori tapti svarbus veikėjas, taiko į savo išaukštinimą, bet ne į nuolankią Jėzaus Kristaus tarnystę.

Avys vaizduoja tautą, kuri negauna tinkamo rūpesčio iš savo religinių vadų ir laukia išlaisvinimo. Svarbu yra suprasti graikišką žodį aulè, kuris čia verčiamas kaip „gardas“. Vis dėlto graikiškuose Biblijos tekstuose šis žodis nurodo ne avių gardą, bet Jeruzalės šventyklos prieangį. Tai reikštų, kad gardas, į kurį įžengia Gerasis Ganytojas, yra šventyklos prieangis, kuriame susirenka tauta. Šis šventyklos gardas, kuriame yra uždarytos avys, nurodo tautos religinę situaciją – uždarumą ir laisvės trūkumą. Gerasis Ganytojas, kuriuo pasitiki avys, leidžia joms pakilti ir išeiti iš gardo. Taigi avys gali su Jėzumi išeiti iš institucinės šventyklos, kuri nebeteikia gyvenimo. Avims padedama išeiti iš šios apmirusios aplinkos. Ganytojas eina pirma jų, kaip Dievas eina pirma savo tautos išeinant jai iš Egipto nelaisvės (plg. Iš 13, 22). Šis išėjimas yra neatsiejamas nuo Jėzaus misijos, kuri nusakoma kaip kelionė iš šio pasaulio pas Tėvą. Jėzus gavo iš Tėvo misiją vesti žmones iš mirties į gyvenimą laisvės keliu.

„Jis šaukia savąsias avis vardais“ (Jn 10, 3). Pranašo Izaijo knygoje irgi girdime panašius žodžius: „Aš pašaukiau tave vardu – tu esi mano“ (Iz 43, 1). „Vardas“ prilygsta buvimui. Jėzus šaukia kiekvieną vardu, kviečia kiekvieną atskirai su savo istorija, gyvenimu, troškimais, džiaugsmais. Kiekvienas žmogus yra svarbus ir mylimas. Bendruomenės pašaukimas – siekti didesnio nuoširdumo savo veikloje. Kai žmonės vieni kitus pažįsta vardu, kai jaučiasi priimti, tuomet jie atpažįsta Jėzų kaip Gerąjį Ganytoją. Tikrasis pastoracijos (lot. pastor – ganytojas) kelias eina pro žmogaus širdies vartus.

Viešpats išveda savo avis. Jos nelieka garde. Tačiau kokia yra išeinančiųjų laikysena? Jos klauso jo balso. Bendruomenė susibūrė ne bažnyčiai apšildyti. Bendruomenės paskirtis yra išeiti į lauką, į atvirą erdvę. Vienintelė sąlyga, garantuojanti išėjimą, – bendruomenės gebėjimas išgirsti Viešpaties balsą. O juk nujausti, kieno tai balsas, reiškia intymų ir tvirtą ryšį su tuo asmeniu. „Jos pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 4). Jos atpažįsta būtent balsą, o ne žodį. Jono evangelija yra taip dėmesinga Žodžiui, kuris tapo kūnu (plg. Jn 1, 1; 1, 14). Kodėl dabar kalbama ne apie žodį, bet apie balsą? Balsas vienintelis nurodo buvimą. Yra svarbu, ką pasakys ganytojas, tačiau dar svarbesnis ganytojo buvimas. Balsas yra buvimo ženklas, o kai mylima, tai ir tampa vertingiausia. Gyvenimo drama atsiskleidžia, kai jo nėra. Balsą gali atstoti tik buvimas. Iš klausomo žodžio lieka idėja, o iš klausomo balso lieka buvimas.

Antroje dalyje Jėzus sako: „Aš – avių vartai“ (Jn 10, 7). Sinoptinėse Evangelijose jau girdėjome šį palyginimą, kai Jėzus kalbėjo apie „ankštus vartus“, vedančius į Dievo Karalystę (plg. Mt 7, 13–14; Lk 13, 24). Tačiau čia aptinkame dar gilesnę teologinę prasmę. Jėzus pats perėjo pro vartus ir yra vartai kitiems: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 8–9). Senajame Testamente „vartai“ yra ne tik perėjimo vieta: jie nurodo erdvę, į kurią įžengiama. Pavyzdžiui, miesto vartai nurodo patį miestą, o šventyklos vartai – pačią šventyklą. Jėzus yra ne tik perėjimo vieta, arba išganymo priemonė, bet ir išganymas, susitikimo su Dievu vieta. Vartai, pro kuriuos Jėzus įeina ir kuriais jis pats tampa, yra jo Įsikūnijimas ir Prisikėlimas, įgalinantys avių priėjimą prie jo. Vartai, kurie yra Jėzus, atidaro įėjimą į gyvenimą. „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Kiekvienam žmogui gyventi reiškia įeiti ir išeiti: įeiti į gyvenimą ir išeiti iš gyvenimo; įeiti ir išeiti esant ypatingoms gyvenimo situacijoms (tai gali būti skirtingi amžių tarpsniai, įvairūs santykiai ar rūpesčiai). Tikintysis išgyvena šiuos pokyčius Kristuje: kai įeina, įeina per jį, kai išeina, išeina per jį.

Evangelijos tekstas baigiasi nuostabiais Jėzaus žodžiais: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Štai ką reiškia būti Geruoju Ganytoju: turėti stiprų troškimą teikti gyvenimą ir galėti tai padaryti. Gyvenimas, apie kurį čia kalbama, yra visų dieviškųjų dovanų visuma. Tačiau pasakymas „kad apsčiai jo turėtų“ nurodo kažką daugiau – visą nesibaigiantį gyvenimą: dieviškasis gyvenimas nebepradingsta taip, kaip žemiškasis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-04.pdf