Gyvenimas – tikro santykio kūrimas

Evangelistas Morkus šiandien mums pasakoja apie susitikimą. Į šį susitikimą atvyksta Jėzus, jo mokiniai, fariziejai ir Rašto aiškintojai. Susitikimo metu vyksta, atrodo, labai įprastas dalykas – valgymas. Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Fariziejai ir Rašto aiškintojai negali valgyti kartu su Jėzaus mokiniais, nes jie – neplautomis rankomis prie valgių stalo. Su Jėzumi gal ir galėtų sėdėti prie vieno stalo ir kartu valgyti, ko gero, jis plautomis rankomis, tačiau Jėzus valgo kartu su tais, kurie neplautarankiai. Painu, tiesa? Tradicijos tęstinumas – labai svarbus ir reikšmingas dalykas, tačiau tradicija, kultūra, papročiai turi žmones jungti, o ne atskirti vienus nuo kitų. Rankų, indų plovimas, švaros laikymas – taigi puiku, higiena svarbu. Tradicija, papročiai, kurie neša atskyrimo žinią (jūs negalite būti šalia mūsų, nes jūs nešvarūs), kurie nekuria santykio su Dievu ir kitu žmogumi, neveda į ateitį. Jie taip ir lieka patys sau gražūs ir vertingi. Jėzus tokius tradicijų saugotojus išvadina veidmainiais, labai jau nepatikimais žmonėmis, kurie tik išoriškai atrodo teisingi. Taip buvo tada, o šiandien? Žmogaus ribotumas linkęs nueiti lengviausiu keliu: šalia įstatymo, kurio autorystė priklauso Dievui, jis susikuria interpretaciją, lengvą jam ir patogią to meto situacijoje. Dievo įsakymai universalūs – visiems žmonėms, visiems laikams, visoms kultūroms ir civilizacijoms. Ir tai akivaizdu. Jėzus pateikia pavyzdį – Dievo įsakymą gerbti savo tėvą ir motiną. Pabandykime paprieštarauti. Sveika logika aiškiai sako, jog tai teisinga. Mes visi turime ar turėjome tėvus, ir pagarba, meilė, rūpinimasis jais – akivaizdūs, savaime suprantami dalykai. Tikroji tiesa visada akivaizdi. Rytų išmintis byloja: tiesos ir saulės delnu neuždengsi. Kyla klausimas, kaip suprasti žmogiškojo autoriteto ir dieviškojo autoriteto priesakus ir įsakus? Juos reiktų atskirti ir trumpai apibūdinti.

Tikintis žmogus pašauktas pažinti Apreiškimą – antžmogišką tvarką, kuri nėra žmonių užgaidų ar susitarimų padarinys. Dievo nustatyta tvarka nėra vien taisyklių, nuostatų, ceremonijų, įmantrių ritualų rinkinys. Tokių dalykų turi ir profesionalus futbolas ar krepšinis. O tokios taisyklės, žinia, kito ir gali kisti, nes tai žmogaus nustatyta tvarka. Ten, kur žmogus, ten ir nestabilumas, kaita, interpretacija. Tokia tiesa, ir tai Jėzus akivaizdžiai įvardija, o be atodairos laikytis to, kas turi savybę kisti, reikštų dideliu sunkumu apkrauti tuos, kurie papročių prasmės ir vertės nei supranta, nei pajėgia vertinti. Taip buvo atsitikę ir su senaisiais žydų papročiais – paprastoji liaudis nei suprato, nei pajėgė tų papročių laikytis, o ir sąlygų neturėjo. Žmogus turi dirbti ir užsidirbti duoną, o laikantis fariziejų nustatytų papročių, tai faktiškai neįmanoma. Jėzus aiškiai nurodo – žmogus turi dirbti ir širdimi, o ne vien tik išoriniais ženklais ir įvairiais paprotiniais ritualais, garbinti Dievą.

Dievas kuria įpareigojančias normas ir vertybes. Dauguma šiandienos žmonių tiki, kad egzistuoja vaiduokliai, fėjos ir reinkarnacija, tačiau šis tikėjimas nepaskatina jų laikytis jokių moralės ar elgesio normų. Tik tradicija neveda prie Dievo. Tikėjimas, jo praktika, gyvas santykis su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene ir tradicijos laikymasis veda į tikrą gyvenimą ir tikro santykio kūrimą.

Teisingumo dėlei būtina pasakyti, jog Jėzus Kristus, įvardydamas žmogaus ribotumą ir bandymą tvarkytis be Dievo, numatė ypatingą programą pasauliui – perkeisti žmogaus širdį. Kas ją gali perkeisti, kad iš jos išeitų tik geri dalykai? Jėzaus Kristaus mokymas apie vidinio žmogaus perkeitimą sukėlė vieną svarbiausių (jeigu ne patį svarbiausią) istorijos perversmų ir labai stipriai prisidėjo prie žmonijos suvienijimo. Iki tol vietinių religijų išpažinėjai gyveno uždarą gyvenimą, jie tikėjo vietinėmis dievybėmis bei dvasiomis ir nėmaž netroško rūpintis tokiais dalykais kaip širdies tyrumas, dieviško įstatymo universalumas. Tokios religijos nesirūpino žmogumi kaip Dievo kūriniu. Jos vien puoselėjo savo kultą, papročius, prietarų sistemą, įvairias okultines praktikas, bet nesiekė širdies perversmo.

Širdžių perkeitimas – nuolatinis procesas. Tikrasis santykis su Dievu ir žmonėmis kuria gyvenimą ir nutyrintą širdį, iš kurios išeinantys tik geri dalykai neteršia nei paties žmogaus, nei kitų. Dievo garbinimas ir gyvas tikėjimas padaro gyvą tradiciją, duodančią derlių ir kuriančią gyvenimą ir ateitį. Be Dievo malonės mūsų širdys – šaltos ir piktos, mūsų tradicijos – tik našta ir varginanti tikrovė, mūsų sumanymai – vien niūrios įžvalgos savanaudiškai vertinant tikrovę. Garbinkime Dievą ir lūpomis, ir širdimis, kurkime su juo gyvenimą, ir niekas nei iš išorės, nei iš vidaus negalės mūsų suteršti. Juk ir palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio beatifikacijos pirmąsias metines neseniai šventėme, menininko paveiksle pavaizduotas stovintis purve, bet su švariais batais… Iš tyros, su Dievu nuolatinį santykį turinčios širdies išeina tik geri sumanymai ir mintys. Tepadeda mums Dievas kurti gyvenimą ir būti palaimintiems ir laimingiems. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-07.pdf