Išbandytas ir gundytas visuose dalykuose, kaip ir mes, bet jis – be nuodėmės.

Šventieji apaštalai Jokūbas ir Jonas šiandien mums pateikia pažįstamą ir iš tikrųjų gana keistą maldos pavyzdį. Jėzus juos išmokė sakyti Dievui: „Teesie tavo valia“, o mes ką tik juos girdėjome sakant Kristui visai ką kita: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jie tarsi sakė Viešpačiui: „Teesie mūsų valia, įgyvendink mūsų troškimus ir sumanymus.“ Ar ne dažnai mūsų maldos prašymai skamba būtent šitaip ar panašiai?

„Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje.“ Žinoma, „tavo Karalystėje“, kaip patikslina Evangelijos pagal Matą lygiagretus tekstas. Matas taip pat mini, kad Jokūbas ir Jonas atėjo pas Jėzų kartu su savo motina. Tačiau mes galime manyti, kad ši kukli, šventa mokinė, Mergelės Marijos artima draugė, kuri vėliau stovės prie kryžiaus ir bus viena pirmųjų prisikėlimo liudininkių, viską suprato kitaip ir, jeigu ji sutiko tarpininkauti, nuolankiai parpuldama prie Jėzaus kojų, tai tik todėl, kad puikiai žinojo, jog Viešpats turės pataisyti viską, kas netobula ir neteisinga jos sūnų prašyme.

Iš tikrųjų jos du „perkūnijos sūnūs“ uoliai ir nuoširdžiai tiki į Jėzų. Jie troško būti šalia jo norėdami didvyriškai bendradarbiauti įsteigiant Dievo Karalystę ir, jo vadovaujami, būti pirmi, pagrindiniai jo pareigūnai bei dalyvauti jo šlovėje. Tačiau jų supratimas apie Dievo Karalystę ir Kristaus misiją buvo iš dalies klaidingas. Jie svajojo tik apie Dievo tautos pergalingą išvadavimą šiame pasaulyje. Buvo daugiau ar mažiau įsitikinę, kad Jėzus bus Izraelio žemiškosios karalystės išvaduotojas arba atkūrėjas. Tikriausiai įsivaizdavo, kad jų mokytojas, per kelionę darydamas stebuklą po stebuklo, turės netrukus įžengti į Šventąjį Miestą ir ten bus iškilmingai paskelbtas karaliumi. Iš tikrųjų taip manė ir visi kiti apaštalai. Jie supyko ant Jokūbo ir Jono tik todėl, kad ėmė žiūrėti į juos kaip į konkurentus. Visi norėjo užimti šlovingas pirmąsias vietas. Šis epizodas bus proga Jėzui patikslinti savo Karalystės esmę, savo misiją, taip pat ir būdą, kaip mokiniai turi priimti jo malonę ir bendradarbiauti su juo išganymo darbe.

Kristus atėjo užimti ne pirmos, bet paskutinės vietos. Pagal tradiciją jis atsisakė paskirti kitiems „pirmąsias vietas savo dešinėje ir kairėje“, nes šios vietos yra jau užimtos Mergelės Marijos ir Jono Krikštytojo, kurie tobulai atliko savo vaidmenis Tėvo plane nuolankiai rengdami Kristaus atvykimą: pirmoji kaip jo motina, kitas – kaip jo pirmtakas. Juk ikonos dažai vaizduoja Mariją ir Joną sėdinčius šalia Kristaus jo garbėje!

Įsikūnydamas Jėzus prisiėmė tarno pavidalą. Jis atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį. Jėzus yra Dievo tarnas, apie kurį kalbėjo pirmas skaitinys iš Izaijo knygos. Jis yra taip pat tas Laiške žydams paminėtas vyriausiasis kunigas, gebantis atjausti mūsų silpnybes, „nes jis buvo visaip išbandytas ir gundytas visuose dalykuose, kaip ir mes“, bet jis – „be nuodėmės“. (Taip reikėtų išversti Laiško žydams originalų graikišką tekstą, kuris stipriau negu mūsų dabartinis lietuviškas vertimas prabrėžia, kad Kristus ne tik nenusidėjo, bet ir negalėjo nusidėti – choris hamartias (Žyd 4, 15).

Tai reiškia, kad savo žemiškajame gyvenime Jėzus patyrė visas sunkias nuodėmės pasekmes, kaip mes jas patiriame, bet be nuodėmės. Būdamas tobulas Dievas ir tobulas žmogus, jis negalėjo nusidėti. Šis negalėjimas nusidėti jo neatskyrė nuo mūsų. Jo tarpininkavimo nesusilpnina ši tvarka, priešingai – sustiprina. Jis gali mus sutikti visose mūsų sunkiose, skausmingose, mirtingose situacijose, kurias pats yra patyręs iš vidaus. Ir duoda mums stiprybės pakelti sunkumus, nepasiduoti maištui ir nuodėmei, bet viską nugalėti meile.

Gerti taurę, kurią Kristus gėrė, būti pakrikštytam tuo pačiu krikštu kaip Kristus reiškia pirmiausia tikėjimu ir viltimi atiduoti į Viešpaties rankas visus mūsų išbandymus, gundymus ir sunkumus, kad jis juos visiškai permainytų savo Velykine meile. Po to esame pašauki tapti vis panašesni į Kristų pagal jo tarno pavidalą, kad galėtume nesavanaudiškai pasiaukoti ir tarnauti savo broliams traukdami paskui save visus Dievo mylimuosius žmones malonės sosto link, į tikrą laisvę ir amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf