Kadaise vienas atsiskyrėlis turėjo regėjimą: ant miesto sienos sėdi apsimiegojęs velniūkštis ir žiovauja. Anapus miesto sienos keliolika velnių vaikosi šventąjį dykumos atsiskyrėlį Antaną, stengdamiesi jį nugalėti, tačiau jų pastangos bergždžios. Kokia šios istorijos pamokanti išvada? Miestui, pilnutėliam drungnų krikščionių, pakanka apsimiegojusio velniūkščio, spėjančio visus sukontroliuoti. Kova prasideda tik tuomet, kai krikščionybė išgyvenama rimtai. Tik tuomet prasideda tikrieji sunkumai ir kentėjimai. Todėl, prasidėjus gavėniai, apmąstoma Jėzaus gundymo Evangelija.

Tai paraginimas žmonėms, kurių gyvenime už išorinio padorumo slypi neįsisąmoninti gundymai. Ši Evangelija sugriauna miesčioniško teisuoliškumo iliuzijas. Tai labai gluminanti mintis – nejaugi galima pasiduoti tokiems bendriems gundymams? Galbūt ne kartą teisuolio galvoje aidėjo pasitikinti mintis: taip niekšingai aš tikrai nepasielgčiau. Tokio dalyko aš tikrai nepadaryčiau!

Tačiau retkartėmis žmogus pajunta, kad visų nuodėmių šaknis gali rasti ir savo viduje. Žmogaus sąmonėje palengva įsigali kartus, bet tikroviškas suvokimas: iš kiekvieno žmogaus galima visko sulaukti.

Kristaus pavyzdys padeda mums išlaikyti savo orumą. Pagundos nepažemina ir nesutepa mūsų. Ir padorus žmogus turi pagundų. Jos tik išsklaido jau beužsidedamą šventumo aureolę. Žmogus pasijunta neapsaugotas nuo gundymų ir ne visiškai saugus. Tai jau pažanga savivokos bei savivertės kelyje. Mūsų gerovės pamatas nėra papročių tvirtumas bei pastovumas. Tik Dievo malonė padeda ir lydi mūsų prigimties trapumą. Šią malonę mums teikia geri tėvai, draugai, įvairiopa bendruomenės pagalba, geras patarimas, malda. Geresnė aplinka daro žmogų geresnį, jį paremia ir palaiko. Pasvarstęs žmogus gali pripažinti: kas būtų iš manęs išėję, jei ne anas sutiktas gyvenimo kelyje žmogus.

Grįžkime prie Jėzaus gundymų. Velnias ir mus atakuoja ne kokiais nors neįdomiais, bet širdžiai brangiais ar net mums be galo svarbiais dalykais. Velnias tarp eilučių tarsi taip šnabžda Jėzui: „Alkis yra normali tavo perdėto pamaldumo pasekmė. Tu pamiršai pavalgyti, bet urzgiantis pilvas yra tiesiog „realybė”. Svarbiausia neperlenkti!” Galima nusijuokti – velnias susirūpinęs gyvybės gelbėjimu, jis pagalbininkas bėdoje! Tačiau, nepaisydamas dykumos vienatvėje užvaldžiusio alkio, Jėzus laikosi savo: žmogaus gyvybei reikia ne vien duonos. Tikrasis žmogiškas gyvenimas įmanomas tik maitinantis Dievo žodžiu, šiuo tikruoju žmogaus maistu. Neįvertiname ir susiauriname žmogų, siūlydami jam tik medžiaginę pagalbą. Ir varginguose ir turtinguose kraštuose žmogui labiausiai reikia dvasinės misijos.

Mūsų maldingumas turi būti skirtas ne tik tam, kad laiduotų Dievo pagalbą gyvenimo pavojuose. Niekam nevalia patogiai įsitaisyti Dievo vaiko kėdėje ir bandyti, ar Dievas išpildys pažadą jį globoti. Tokie eksperimentai Dievo ištikimybe yra įžūlumas. Žmogus bet kuriuo atveju yra Dievo palaikomas virš nebūties bedugnės, netgi tuomet, kai jaučiasi stovįs ant tvirto pagrindo. Maldingume perdėtai apsiribojant Dievo globa, nejučia nuslystama į Dievo gundymą. Kaip rodo Jėzaus pavyzdys, Dievo planas gali leisti žmogui pražūti, kad po to jis būtų išgelbėtas.

O gal paprasčiau būtų visą pasaulį atvertus jėga? Tai buvo dažnai bandoma. Jei kada tos pastangos pasisekdavo, tai būdavo blogas ženklas tiek atverstiesiems, tiek ir jų atvertinėtojams. Tik laisvai įsitikinę, galime garbinti Dievą.

Parengta pagal kun. Joseph Ernst Mayer

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9903/903pam1.html