Gerojo ganytojo paveikslas, kurį šiandieną primena Evangelija, yra paimtas iš Kristaus laikų ūkinės veiklos. Avių ūkis buvo daugelio ano krašto žmonių pragyvenimo šaltinis. Šis ūkis buvo labai paprastas. Vasaros metu avių banda būdavo išleidžiama į ganyklas ir jose pasilikdavo iki vėlyvo rudens. Nakčiai avis sugindavo į aptvarus, kad žvėrys ar vagys, pasinaudoję tamsa, jų nepagrobtų. Iš akmenų būdavo sukraunama tvirta siena, kurios vienoje vietoje įrengiami saugomi vartai. Švintant prie aptvaro ateidavo avių ganytojas, kuriam sargas atkeldavo vartus, ir jis, savąsias šaukdamas vardais, išsivesdavo į ganyklą. Atsitikdavo, kad naktį aptvarą užpuldavo plėšikai, kurie, naudodamiesi tamsa, įsibraudavo pro užtvarą ir padarydavo kaimenei didelių nuostolių. Jėzus iš anksto įspėja, kad jo Bažnyčioje atsiras netikrų ganytojų, kurie pasirodys kaip vagys ir plėšikai. „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių” (Mt 7, 15–16).

Nuo pat Bažnyčios gyvavimo pradžios buvo netikrų mokytojų, klaidingų pranašų, vilkų avies kailyje. Jų blogi pavyzdžiai Bažnyčiai sudavė skaudesnius smūgius negu išorės priešai. Šv. Paulius kalba apie netikrus mokytojus, klastingus darbininkus, besidedančius Kristaus apaštalais. Pasak Pauliaus, ir „pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu” (plg. 2 Kor 11, 13–14). Savo mokinį Timotiejų Paulius perspėja: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet pasidavę savo įgeidžiams <…> nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms” (2 Tim 4,3–4).

Šiandien vilkais, prisidengusiais avių kailiais, galima vadinti neribotos laisvės puoselėtojus. Ak, koks gražus žodis laisvė! Tegyvuoja laisvė! Laisvė moteriai pasirinkti gimdyti ar atsikratyti negimusio kūdikio; laisvė paaugliui – ar galima meilę varžyti; laisvė mokyklai, laisvė televizijai, laisvė spaudai. Vienintelis „blogis”, kurį reikia užmiršti, – tai atsakomybė. Tad šalin Dievo įstatymai, šalin Bažnyčia su savo pasenusia etika, šalin senos mados!

Deja, ir Dievo tarnų atsiranda tokių, kurių nepavadinsi geraisiais ganytojais. Jau mažame, paties Jėzaus Kristaus pasirinktame apaštalų būrelyje vienas tapo išdaviku. Vienas iš dvylikos. Nereikėtų stebėtis, kad ir mūsų dienomis galbūt vienas iš dvylikos nueina Judo keliais. Kunigystės šventimai žmogaus neapsaugo nei nuo pagundų, nei nuo žmogiškųjų silpnybių. Tenestebina mūsų, kad ir Kristaus laikais, ir pirmaisiais amžiais, ir viduramžiais, ir juo labiau mūsų laikais yra papiktinimų. Bet neužmirškime šimtų dorų Lietuvos kunigų, dirbančių Lietuvos miestuose ir kaimuose. Šiandien prisiminkime tuos ištikimus ganytojus, kurie yra Bažnyčios pasididžiavimas. Už juos šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, dera pasimelsti, kad Viešpats juos globotų ir laimintų jų šventas pastangas beriant Evangelijos grūdą.

Šiandien Evangelija kaip kontrastą avių vagims ir plėšikams mums rodo Gerąjį Ganytoją. Amžino atminimo prelatas Ladas Tulaba savo pamoksle apie Gerąjį Ganytoją rašo: „Kristus yra Gerasis Ganytojas. Toks jis buvo, toks yra, toks bus iki amžių pabaigos. Nemato šiandien jo vaikščiojančio po žemę mūsų akys, bet jaučia mūsų sielos, maitinamos jo dangiška Duona Eucharistijoje. Negirdi mūsų ausys nūdien jo švelnaus balso. Bet jis skamba mūsų širdyse, aidi mūsų sąžinėse, jį juntam per meilę ir malonę. Gerasis Ganytojas nematomai, bet realiai, vadovauja Bažnyčioje savo avelėms per savo iš žmonių parinktus ir pašvęstus ganytojus”.

Anglų rašytojas Kelly sovietiniais laikais buvo patekęs į Vladimiro kalėjimą, kuriame tuo laiku buvo kalinami ir du Lietuvos vyskupai – arkivyskupas Mečislovas Reinys ir arkivyskupas Teofilius Matulionis. Išėjęs iš kalėjimo Kelly parašė atsiminimų knygą, kurioje, beje, pasakoja, kad minėti vyskupai savo kilnia laikysena padėjo jam išvengti savižudybės. Tardymai, kankinimai jį buvo privedę prie visiškos desperacijos. Tai pastebėjęs vyskupas Reinys pamėgino su juo susidraugauti. Pirmoji vyskupo pagalba buvo medžiaginė: dalydavosi gaunamu iš Lietuvos maistu. Bendraudamas su kilniu vyskupu Kelly atgavo prarastą vaikystės tikėjimą ir norą gyventi. Čia susipažino ir su kitu Lietuvos kankiniu Teofiliumi Matulioniu. Savo atminimų knygoje Kelly pabrėžia, jog šie du lietuviai Vladimiro kalėjime jam ir kitiems kaliniams buvo tartum Dievo pasiuntiniai, įkvėpę kantrybės, stiprinę tikėjimą ir pasitikėjimą.

Šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, mes su pasididžiavimu galime kalbėti apie Lietuvos Bažnyčios ganytojus. Prisiminkime mums žinomas pavardes: Giedraitis, Valančius, Baranauskas, Skvireckas, Matulionis, Paltarokas, Ramanauskas, Borisevičius, Reinys. Šiandien tarp šitų kilnių asmenybių jau dera kalbėti ir apie neseniai užgesusį mūsų tikėjimo švyturį kardinolą Sladkevičių.

Šiandien dera prisiminti ir tai, kad kiekvienas krikščionis yra ganytojas. Tėvai yra savo šeimų ganytojai, mokytojai – mokinių, valdžios atstovai – pavaldinių. Visi mes esame atsakingi ne tik už save, bet ir už visus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu nuo mūsų priklauso.

Lietuvos vyskupai paskelbė laišką Maldos už pašaukimus savaitei, kuriame visus tikinčiuosius ragina rūpintis pašaukimais. Penkiasdešimt metų ateistinio siautėjimo paliko mūsų Bažnyčiai gilių žaizdų, kurios dar toli gražu neužgijusios. Tad prašykime Viešpatį, kad siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį.