„Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?” (Įst 4, 7). Šis tikėjimo šūkis sudaro biblinio monoteizmo pagrindą. Mes tikime vieną ir vienintelį Dievą ne dėl filosofinių išvedžiojimų, bet todėl, kad jis pats mums save apreiškė. Tai viena iš pagrindinių Pakartoto Įstatymo knygos temų. Jos skaitytojams nuolat primenama, ką Dievas yra padaręs jų labui. Šie žodžiai galioja ne tik protėviams, bet ir mums: „Ne su mūsų protėviais sudarė Viešpats šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame” (Įst 5, 3). Knygos autorius moko izraelitus laikytis „įstatų ir įsakų”, atsižvelgdamas į Dievo apsireiškimo istorijoje kontekstą. Kitais žodžiais tariant, mes esame raginami daryti tuos dalykus ir moraliai elgtis todėl, kad jie atspindi vienintelio istorijos Viešpaties prigimtį. Kitoje vietoje Pakartoto Įstatymo knygos autorius sako, jog įstatymo žodis, duodantis gyvenimo gaires, nėra sunkus, jis nėra danguje ar anapus jūros. „Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei”. Knygos autoriaus mokyme nėra perdėto įsikibimo į įstatymo raidę, kas buvo būdinga vėlesnėms izraelitų kartoms, ką smerkė tiek Jėzus, tiek apaštalas Paulius. Šie perlenkimai pavertė Įstatymą absoliučiu ir sustingusiu dalyku. Sekant smulkmeniškomis nuorodomis būdavo pamirštamas jų pagrindas – Viešpats.

Tradicionalistams ši Evangelijos vieta turėtų būti sunki. „Prosenių paprotys” – čia jis tapatinamas su fariziejais – taikytinas bet kokioms paprotinėms nuostatoms. Jėzus atsako priekaištautojams pranašo Izaijo žodžiais: „Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų”. Žmonės, laikydamiesi tų nuorodų, tikėjo, kad šitaip jie garbina Dievą.

Žinoma, esama ir gerų tradicijų. Pats Jėzus dalyvavo piligrimystėje į Jeruzalę. Bažnyčioje pakanka žmonių, norinčių išnaikinti visas tradicijas ir nukirsti visas šaknis, palaikančias vietinės Bažnyčios gyvybingumą.

Teisingesnis kelias yra patyrinėti tradicijų kilmę ir pasvarstyti, ką gera iš jų verta perimti, o ką, išlaikant deramą pagarbą, reikėtų pertvarkyti ar netgi visai panaikinti. Šiandieninėje Evangelijoje kalbama apie rankų apsiplovimo nuostatas ir nešvarius valgius. Šių nuostatų šaknų galima ieškoti higienos reikalavimuose. Ūkininkai grįžta iš darbo dažnai nešvariomis rankomis. Draudimą valgyti kiaulieną irgi galima paaiškinti sveikatos motyvais. Tačiau ilgainiui panašūs draudimai bei nuostatos tampa kulto įstatymais. Jų laikymasis tampa savotiška stalo malda. Draudžiamų valgių vengimas laikomas dorybių ugdymu. Tačiau šių nuostatų praktikavime siela beveik nedalyvauja. Šių žmonių „širdis toli nuo manęs”.

Ar mums tinka tik pasijuokti iš fariziejų? Juk ir šiais laikais turime daugybę religinių papročių, „žmonių priesakų”. Prisiminkime liturginius nuostatus, vienuolijų regulas, bažnytinę teisę. Kritiškai žvelgiant į šių nuostatų prasmingumą, pirmutinis kriterijus yra Dievo ir artimo meilė. 9–12 eilutėje pateikiamas pavyzdys, kaip Dievo įsakymas gerbti ir išlaikyti tėvus pakeičiamas kultiniu papročiu. Egzistuoja vertybių tvarka, įpareigojanti visus žmones ir sąlygojanti žmonių tarpusavio sugyvenimą. Ši vertybių tvarka įtvirtinta Dekaloge ir sudaro žmogaus teisių pagrindą. Žmogus, sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašus į jį, yra moralinių vertybių matas. Tokia žmogaus asmenybės samprata yra bendra tiek Pakartoto Įstatymo knygai, tiek ir Jėzaus žodžiams. Galiausia vien tik Dievas nustato visas vertybes. Įstatymas yra geras, jei jis yra geras žmogaus asmens plėtotei.

Pripažindami vertybių tvarką, kiekviename konkrečiame veiksme turime įžvelgti jo motyvą ir paskatą–intenciją. Iš šios intencijos veikimas įgyja prasmę, sielą. Čia kalbama apie tai, „kas išeina iš žmogaus širdies”. Kiekvienas žmogaus veiksmas turi tarsi savotišką kūną. Tai yra medžiaginis įvykis, kurį galima vertinti. Jeigu veiksmas yra žmogiškas, jis turi turėti sielą – motyvą, intenciją.

Vienas baro savininkas pakabino savo užeigoje tokį plakatą: „Gerbiamieji svečiai, jei esate įpratę namuose spjaudyti ant grindų, nesivaržykite ir čia, jauskitės kaip namie”. Šis verslininkas pasielgė kaip įžvalgus pedagogas. Užuot griebęsis draudimų, jis apeliavo į lankytojų savigarbą, jų nuostatas. Jis siekė paveikti lankytojų elgseną, kylančią iš žmogaus savimonės, jo vidaus.

Evangelijoje Jėzus mini blogus motyvus, sukeliančius neigiamus veiksmus: piktus sumanymus, vagystes, žmogžudystes, paleistuvystes. Žinoma, yra ir geri motyvai, sukeliantys gerus veiksmus. Geras žmogiškas intencijas gali papildyti ypatingas krikščioniškas motyvas: ką nors nuveikti ar priimti dėl Dievo, dėl Kristaus. Tokiu būdu net ir iš pažiūros nevertingi veiksmai gali tapti tarnavimu Dievui. „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui” (Kol 3, 17). Šventasis Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk, ką nori”.

Parengta pagal K. S.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0015/015pam1.html