Ganytojas nepalieka savo kaimenės
Jėzus palyginimu apie gerąjį ganytoją nori mus pamokyti mylėti ir aukotis vieniems už kitus. Tikriausiai šiandien mums sunku iki galo suvokti, kokį Jėzaus meilės pavyzdį slepia šis palyginimas. „Gerasis ganytojas“ reiškia tą, kuris visada yra šalia, gerai pažįsta kiekvieną avį, rūpinasi, kad jos būtų sočios, ir saugo jas nuo visokiausių pavojų.
Ganytojas visada yra šalia: jis niekada nepalieka savo kaimenės, nei dieną, nei naktį. Jis visada budi, saugodamas ją nuo pavojaus. Todėl avys juo pasitiki ir jaučiasi saugios. Jis jas gano žaliose ganyklose ir girdo tyru vandeniu. Jėzus maitina mus savimi per šv. Eucharistiją. Jis visada šalia ir jo meilė per Šventąją Dvasią mus veikia.
Ganytojas pažįsta savąsias avis ir vadina jas vardais. Taip ir Jėzus pažįsta kiekvieną mūsų atskirai. Jis žino mūsų gyvenimo sunkumus, mūsų rūpesčius, kaltes, vargingumą, dvasinį skurdumą ir galiausiai mūsų nuodėmes. Jėzus geriau mus pažįsta negu mes patys save. Jo kantrus žvilgsnis lydi per visą mūsų gyvenimą. Argi tai neturėtų mums suteikti pasitikėjimo Dievu ir džiaugsmo?
Ganytojas surenka savo avis: jeigu viena kuri pasiklysta, eina jos ieškoti. Kai tik suranda, tuojau neša atgal į kaimenę. Nėra pasaulyje žmogaus, kad ir kokioje jis būtų situacijoje, kad ir kaip žemai būtų puolęs, kurio Jėzus nemylėtų ir nenorėtų išgelbėti. Ar mes suvokiame Kristaus rodomą meilę ir susirūpinimą mumis?
Brangieji, mes turime padėti Jėzui vienyti mus ir Bažnyčią, kol išsipildys Jo vieno ganytojo ir vienos avidės troškimas.
Mes turime visada atskirti Jėzų kaip gerąjį ganytoją nuo blogų, netikrų ganytojų, nes Jėzus sako: „Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys“ (Jn 10, 8).
Kad geriau suprastume gerojo ganytojo įvaizdį, ženkime į pranašo Ezekielio senuosius laikus. Čia sutinkame piemenis, tikrus savo profesijos meistrus, svarbius ir labai draugiškus; ganytojus, kuriais vadinami karaliai, vadovai ir kunigai. Tačiau pranašas negaili ir griežtų žodžių tautos išrinktiems politikams ir dvasininkams: „Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūvančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu. Nesant ganytojo, jos buvo išblaškytos, o išsiblaškiusios tapo ėdesiu plėšriems žvėrims“ (Ez 34, 1–5).
Tai šiandieninio pasaulio vaizdas, valstybių vadovų, įtakingųjų visuomenės veikėjų. Kai avys – liaudis yra skriaudžiama ir engiama, trumpai kerpama bet nemaitinama.
Jėzus taip pat griežtai kalbėjo apie tokius ganytojus. Jis juos vadina samdiniais, kuriems avys nerūpi. Jiems rūpi pinigai, turtai, garbė, aukšti postai. Samdiniai, kilus pavojui, pabėga, negina kaimenės. Nebūtinai čia turime paraidžiui suprasti pabėgimą. Kartais nieko neveikimas taip pat pražudo kitus. Toks šiandienos pasaulio vaizdas rodo vienų žmonių valdžią kitiems. Tai skaudus žmonių priespaudos vaizdas, kai valdžios pavergia ir išnaudoja silpnuosius. Tai pagrįsta žmogaus egoizmu, o egoizmas toks pat senas, kaip sena žmonija, gyvenanti žemėje.
Turėjo prabėgti ilgi šimtmečiai, kol žmonės pradėjo organizuotai vieni kitais rūpintis. Atsirado karitatyvinės labdaros organizacijos. Tačiau žemėje dar daug vietų, dar blogesnių nei Jėzaus laikais buvo Palestinoje, kur žmogus žmogui žvėris. Aplinkui liepsnoja karų gaisrai ir liejasi nekaltas kraujas.
Kodėl Jėzus save vadina geruoju ganytoju, o mus savo kaimene? Kodėl jis nesibaimina, jog galime įsižeisti pavadinti avelėmis? Atrodytų, tai gali paniekinti mūsų, laisvų žmonių, orumą. Todėl kad žmonių kalčių akivaizdoje Dievas visada save vadina Viešpačiu ir Ganytoju. „Nes šitaip kalbėjo Viešpats Dievas: Štai! Aš pats rūpinsiuos savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis“ (Ez 34, 11–12).
Jėzus pažįsta ir myli avis. Čia nėra nieko pažeminančio žmogų ar įžeidžiančio jo orumą. Geras ganytojas visokeriopai rūpinasi kaimene. Jis pažįsta kiekvieną avį atskirai ir kiekvieną myli. „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Tai visiškai skirtinga nuo pasaulio dvasios, kur: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 25–26). Kitoje vietoje Jėzus sako: „Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgoju jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 13–15). Galiausiai Mato evangelijoje Jėzus sako: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28).
Gerojo ganytojo įvaizdis puikiai suspindi Jono Krikštytojo žodžiuose apie Jėzų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).
Kristus yra mūsų ganytojas ne tam, kad mus kaip aveles pažemintų ar paniekintų, bet kad išgelbėtų, išgydytų, padarytų laisvus. Jis kaip nekaltas avinėlis atidavė savo gyvybę už mus. Jis yra pirmasis ir visų svarbiausias ganytojas, atidavęs gyvybę už savo kaimenę. Jėzus taip pasielgė, kad suprastume meilės reikšmę žmogaus gyvenime ir kurtume naujus tarpusavio santykius. Garbė ateina tada, kai tarnauji, pagelbsti kitiems, maitini kitus. Štai kodėl krikščionys nebijo ir nesigėdi vadintis Kristaus kaimenės avimis.
Šiandien žmogus su panieka bando atmesti avelės vaidmenį. Tačiau kartais net nepastebi, kaip juo slapčia manipuliuojama, kaip jis yra gudriai apgaudinėjamas ir apvagiamas. Juk mums prigalvoja elgesio normų, idealų ir mes lyg avelės sekame, jų laikomės. Kaip mums gyventi, nurodo spauda ir televizija, net kaip rengtis diktuoja mados. Ką valgyti, skelbia reklama. Jeigu viskuo aklai sektume, būtume išprotėjusios, modernaus miesto paklusnios avelės. Ir tai būtų liūdnas bandos vaizdas, kai žmogus yra nuasmeninamas. Jis kaip asmenybė, turintis vardą ir pavardę, yra vadinamas darbo mase, iš kurios galima kažin kokį žvėrį nulipdyti.
Kristus mums siūlo išsilaisvinimą. Apaštalas Paulius sako: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Kristus mus nori išlaisvinti padėdamas mums tapti naujais žmonėmis, mylinčiais vieni kitus. „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). O kas vaikščioja paskui pasaulio tariamas vertybes, tam jos greitai apkarsta, ir tada žmogus gailisi pasirinkęs klaidingą gyvenimo kelią.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-03.pdf