Tradiciškai Velykų trečiasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Kristaus, gerojo ganytojo, paveikslas užkariavo krikščionių širdis. Šiuo paveikslu Kristus įžengė į krikščioniškojo meno pasaulį. Patys seniausi Jėzaus atvaizdai katakombose ir ant sarkofagų vaizduoja jį dėvintį piemens rūbą ir nešantį ant pečių atrastą avį. Šiuo įvaizdžiu atskleidžiama Jėzaus tapatybė ir misija: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis priima ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją kartu, ir ją parneša į Tėvo namus (plg. Lk 15, 4–5).

Vienas pagrindinių Evangelijos tekste vartojamų žodžių yra „geras“, tačiau jis neišreiškia visų originalo žodžių atspalvių. Graikiškas žodis kalōs gali būti verčiamas „kilnus“, „puikus“, „tobulas“, „didingas“ ir net „nuostabus“. Jėzus ir jo klausytojai gerai suvokė, ką piemuo, arba ganytojas, reiškia jų kaimiškoje aplinkoje ir koks svarbus ganytojo vaidmuo visoje Izraelio istorijoje. Viešpats buvo ganytojas, išvedęs žydus į laisvę per Raudonąją jūrą, maitinęs juos dykumoje, vedęs ir lydėjęs per dykumą į Pažado žemę. Jis nurodė, kaip jie turi gyventi, įteikdamas Dešimt įsakymų, kurių izraelitai turėjo laikytis, kad pasiektų pilnatvę. Daugelį amžių Viešpats siuntė jiems savo ganytojus: Mozę, Jozuę, Dovydą, Saliamoną, pranašus Izaiją, Ezekielį ir daugelį kitų.

Idant taptume vidujai vis laisvesni, mums reikia kitų pagalbos. Vaikai žino, kad jiems reikia tėvų, kurie juos maitintų, mylėtų, globotų, rūpintųsi jais, vadovautų jiems ir padėtų bręsti. Tiems, kurie negali būti visiškai savarankiški, reikia švelnių, atjaučiančių, išmintingų žmonių ir gerų mokytojų, padedančių lavintis. Jaunuoliams būtini pavyzdžiai, kad galėtų bręsti ir priimti tinkamus sprendimus. Norintiesiems eiti dvasinio augimo keliu ir stiprinti meilės bei maldos gyvenimą svarbi dvasios tėvo arba motinos pagalba.

Jėzus, kūnu tapęs Žodis, gerai žino, kaip mums reikia tikrų, mylinčių ir išmintingų ganytojų, kad galėtume pasiekti didesnę žmogiškąją ir dvasinę brandą. Ne tik Jėzus atsiskleidžia mums kaip gerasis ir nuostabusis ganytojas, bet ir kiekvienas iš mūsų, tapęs pakankamai brandus, kviečiamas būti kitiems gerasis ganytojas. Norėdami tapti tikrais ganytojais, vedančiais kitus, pirmiausia turime išmokti būti gerais ganomaisiais. Prieš apreikšdamas mums, kad jis yra gerasis ganytojas, Jėzus pirmiausia apsireiškia kaip „Dievo Avinėlis“ (Jn 1, 29). Jis pirmiausia klauso Tėvo bei jam paklūsta ir tik paskui atskleidžia, ką reikia daryti. Ar norėdami tapti gerais tėvais, pirmiau neturime pabūti gerais sūnumis ir dukterimis? Ar galime mokyti kitus, jei patys nebuvome mokomi? Kaip galime mylėti, jei nebuvome mylimi?

Deja, yra žmonių, niekada nepatyrusių kitų rūpesčio ir globos. Tėvai juos skaudino, išnaudojo, nepadėjo jiems tapti laisviems. Kas jiems nutiks? Ar vėliau gyvenime jie sutiks žmonių, pakeisiančių tėvus, sugebėsiančių suprasti ir įvertinti juos, atskleisiančių, kokie jie iš tikrųjų ir kuo tapti yra pašaukti, parodysiančių po storu kančios, kaltės ir agresijos sluoksniu slypintį tikrąjį asmenį? Jėzus, pasaulio šviesa, ragina savo mokinius tapti pasaulio šviesa. Jėzus, gerasis ganytojas, ir mus kviečia būti geraisiais ganytojais, dvasiškai subręsti, kad galėtume padėti pagalbos reikalingiems, kad ieškotume tų, kurie sutrikę, sugniuždyti, prispausti, nustumti į visuomenės užribį.

Ganytojai – tai asmenys, vedantys jiems patikėtuosius vidinės laisvės keliu, mokantys juos būti laisvus, priimti tinkamus sprendimus, imtis iniciatyvos, siekti vis didesnės brandos ir tikresnės meilės. Kitam vadovauti galima tik neturint nė mažiausio troškimo jį valdyti, kontroliuoti ar juo manipuliuoti, tik užgimus abipusiam pasitikėjimui, pagarbai ir meilei. Pasitikėjimas atsiranda tada, kai patys ganytojai, dvasiniai vadovai yra tinkami pavyzdžiai, gyvena tuo, ko moko, rodo kryptį pačiu savo gyvenimu, veikla ir meile. Tačiau būti geru ganytoju nereiškia būti tobulam, nes nė vieno nėra tobulo. Tai reiškia būti nuolankiam ir atviram, pripažinti savo klaidas bei netobulumus ir prašyti atleidimo, pasielgus neteisingai.

Šiandienė Gerojo Ganytojo šventė mums taip pat primena, kad kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti ganytojais. Ir visų pirma ne kitų, bet savo vidinio gyvenimo. Esame atsakingi už savo gyvenime daromus pasirinkimus. Ar gebame vadovauti, vesti, ganyti savo minčių, troškimų, emocijų kaimenę? Ar nebūna priešingai, kad kokia nors pikta mintis ar neigiamas jausmas mums vadovauja ir atskiria mus nuo mūsų širdies, nuo artimo, nuo Dievo? Panašiai, kaip avį atskiria vilkas nuo kaimenės. Dykumos vienuoliai jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių maldoje ir kasdieniuose darbuose į pagalbą pasitelkdavo budrumą, dėmesingumą, atidų minčių ir jausmų stebėjimą. Juk piemuo, sergėdamas kaimenę, negali užmigti, jis turi budėti ir su meile stebėti savo avis. Jis juk veda kaimenę, o ne avys jį veda ir gano. Taip ir mes esame kviečiami būti budrūs, atidžiai žvelgti į visa, kas mus gali atitolinti nuo Kristaus ramybės.

Dykumos tėvai pataria: „Atsiklausk kiekvienos savo minties ir sakyk jai: ar esi viena iš mūsiškių, ar viena iš mūsų priešininkų? Ir jeigu ji priklausys taviškiams, tada tave užlies ramybė. Tačiau jeigu ji priešininkų, tada sudrums tavo širdį.“ Iš Dievo ateinančios mintys ir įkvėpimai veda mus į žalias ganyklas, prie ramių vandenų, atgaivina mūsų gyvastį, veda teisumo takais (plg. Ps 23). Mintys, ateinančios iš mūsų egoizmo arba iš piktosios dvasios, veda į nuodėmę, tamsą ir mirtį. Žinoma, per visą mūsų gyvenimą yra ir bus didesnių ar mažesnių išbandymų, sukrėtimų, gundymų, kurie mus išveda iš kantrybės, pasėja nerimą, aistrą, pyktį. Tai yra neišvengiama, tačiau neturime pasiduoti. Dykumų vienuoliai tokiais atvejais stengdavosi kovoti ir atsikratyti tos piktos minties, ištardami tyliai trumpą maldą, pavyzdžiui: „Aba, Tėve“ arba „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs!“ Šioje kovoje būtina gręžti savo vidinį žvilgsnį į Viešpatį, į jo Žodį, kuris yra žibintas mūsų takui (plg. Ps 119, 105). Tik taip diena iš dienos atsinaujina mūsų vidinis žmogus, tik taip tampame panašūs į Jėzų Kristų, gerąjį ganytoją

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-03.pdf