Iš pirmo žvilgsnio Jonas Krikštytojas gali atrodyti gana paradoksali asmenybė. Jis yra laikomas evangelinio džiaugsmo šaukliu ir Kristaus pirmtaku. Gali taip pat atrodyti, kad jo griežtas gyvenimas dykumoje neturėjo žmogiško džiaugsmo, o jo skelbimas apie galingą Mesiją, kuris ateis iš karto teisti žmonių, kirviu iškirsdamas neduodančius gerų vaisių medžius, vėtykle išvalydamas kluoną, sudegindamas pelus neužgesinama ugnimi, skiriasi nuo švelnios, nuolankios širdies mokytojo bei gerojo ganytojo Jėzaus, kuris ateis ne pasmerkti pasaulio, bet kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas.

Neaišku, ar Jonas priklauso Senajam ar Naujajam Testamentui. Jis krikštija Jėzų nenoromis, giliai jausdamas, kad nėra vertas tai daryti ir kad jam būtų geriau priimti krikštą iš Jėzaus. Jis parodo Jėzų dviem iš savo mokinių ir ragina juos sekti paskui jį sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis.“ Tačiau Jonas pats viešai niekada netaps Kristaus mokiniu. Maža to, Kristaus viešosios veiklos metu jis toliau teiks pasiruošimo ir atgailos krikštą ir dar turės savo mokinių, kurių gyvenimo stilius ir papročiai daug kuo skirsis nuo Kristaus ir jo apaštalų gyvensenos. Gali net atrodyti, kad savo gyvenimo pabaigoje, kai sėdėjo karaliaus Erodo kalėjime prieš savo kruviną mirtį, Jonas ėmė abejoti, ar Jėzus iš tikrųjų yra tas Mesijas, kurio jis laukė ir kurį buvo paskelbęs. Būtent tuo metu Kristus sakė apie jį: „Tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet mažiausias Dangaus Karalystėje yra didesnis už jį.“

Kai kurie šiuolaikiniai egzegetai, remdamiesi tokiais paradoksais, bet be jokių rimtų istorinių įrodymų, mano, kad egzistavo priešiškumas tarp Jono ir Jėzaus arba bent tarp Jono mokinių ir pirmųjų krikščionių. Tie autoriai teigia, jog Naujojo Testamento tekstai apie Joną buvo parašyti norint paslėpti konkurenciją tarp Jėzaus ir Jono arba ginčytis su Jono šalininkais ir juos atversti į Kristų. Tačiau ankstyvosios Bažnyčios istorijoje Jono Krikštytojo sekėjų erezijos niekada nebuvo. Apaštalų darbų knygoje, kai kalbama apie žmones, kurie pažino tik Jono krikštą, aiškiai parodoma, kad jiems išdėstytą Kristaus mokymą jie noriai priima be jokio prieštaravimo. Taigi Jonas tobulai atlieka savo misiją kaip sužadėtinio Jėzaus draugas, kurio vienintelis džiaugsmas yra girdėti Viešpaties balsą ir vesti pas jį sužadėtines, t. y. žmonių sielas.

Keturiose evangelijose ir Apaštalų darbuose atskirai kalbama apie Joną. Tačiau iš visų tų raštų išeina vieningas, patikimas ir visiškai įtikinamas Jono paveikslas. Tačiau negalima manyti, kad Jonas buvo įtrauktas į Evangelijos istoriją dėl kažkokios antraeilės polemikos. Atvirkščiai, jis yra viena pagrindinių ir svarbiausių asmenybių Kristaus gyvenime. Jis turi nepakeičiamą vaidmenį Evangelijoje ir Dieviškojo apreiškimo ekonomijoje. Jo misija – paruošti žmones priimti Kristų ir būti Kristaus pirmtaku kiekviename įsikūnijusio Dievo Sūnaus žemiškojo gyvenimo etape – pradedant nuo gimimo, einant per laiką, praleistą dykumoje, per krikštą ir per viešąją veiklą, ir baigiant mirtimi. Galima sakyti, kad tam tikra prasme Jono misija tęsiasi Bažnyčioje ir žmonijoje per visą istoriją ir kad pasaulio pabaigoje jis rengs antrąjį Kristaus atėjimą.

Po Kristaus krikšto Jonas, kuris pamatė Dvasią, nusileidžiančią kaip balandis ant Jėzaus, ir girdėjo Tėvo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“, Jėzui nesakė: „Jeigu jau atlikta visa, ko reikia teisumui, leisk man su savo mokiniais prisidėti prie tavęs.“ Nes Jonas suprato, kad jam reikia tęsti savo misiją. Ar tai ne didis slėpinys, išreiškiantis Dievo pagarbą kiekvieno žmogaus laisvei? Dievo plane po Mesijo pasirodymo Jono misija dar buvo reikalinga kai kuriems žmonėms, norint juos vesti pas Viešpatį švelniai, pamažu, pagal jų vidinį dvasinį ritmą. Pats Jonas galėjo pamažu susipažinti su Kristaus slėpiniu. Galime manyti, kad net po Kristaus krikšto jis dar buvo veikiamas tam tikro „eschatologinio nekantrumo“, laukė galutinio teismo ir galingo Dievo Karalystės atkūrimo žemėje artimiausiu laiku. Kristus savo atsakymu sėdinčiam kalėjime Jonui turėjo priminti, kad jis įvykdo visas pranašystes apie Mesiją, ypač savo gailestingumo darbais ir nuolankiu tarnavimu vargdieniams. Netrukus po to Jonas buvo pašauktas eiti pirma Kristaus iki mirties kenčiančio tarno keliu.

Gyvendamas žemėje šventasis Jonas paruošė Kristaus atėjimą tarp žmonių, kurie jau pažinojo Senojo Testamento apreiškimą. O dabar, karaliaudamas danguje, Jonas tęsia savo misiją globodamas viską, kas gali paruošti Kristaus įvairius atėjimus mūsų sielose, Bažnyčioje, tautose ir visoje žmonijoje. Jono Krikštytojo globojami, bendradarbiaukime šioje misijoje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-05.pdf