Ką tik girdėtuose Jėzaus žodžiuose randame itin svarbius jo Evangelijos akcentus. Štai pirmasis sakinys: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie”. Žodis „Tėvas” tarsi aidas pasikartoja per visą Evangeliją. Antai jo išmokytos maldos pirmieji žodžiai yra: „Tėve mūsų”. Jėzus nuolat kviečia pasitikėti dangiškuoju Tėvu: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina”. Jėzus moko, kad Tėvas atlaidus tiems, kurie moka atleisti savo kaltininkams. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums”. Mūsų gerieji darbai turi būti atliekami ne dėl žmonių, bet dėl dangiškojo Tėvo: „Pasninkaudamas pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”. Visus kviesdamas į tobulumą, Kristus nurodo mums dangiškąjį Tėvą: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Jis yra kūrinijos pradžia ir tikslas. Kristus mus suvedė į ypatingą pažintį su dangiškuoju Tėvu. Visas mūsų religingumas turi prasidėti žodžiais „Tėve mūsų”.

Antroji svarbi mintis, plaukianti iš Kristaus žodžių, reikalaujanti mūsų dėmesio – tai ypatingas Dievo palankumas silpniesiems – mažutėliams. „Aš šlovinu tave, Tėve, <…> kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams”. Išmintingieji ir gudrieji yra tie, kurie pasitiki savimi, savo išmintimi, savo talentais, o į kitus žiūri iš aukšto. Tai pirmiausia fariziejai ir Rašto žinovai. Jie geriau už kitus išmano Raštus ir įstatymus; tik jų širdys toli nuo Dievo. Jie didžiuojasi savo išmanymu, bet jų vidus yra tuščias. Tačiau Kristaus dėmesys skirtas ne išmintingiesiems, o mažutėliams. Pavartykime Evangeliją. Nesunku įsitikinti, kad Kristus labiau rūpinasi vargdieniais, negu savimi patenkintais fariziejais ir Rašto žinovais. Kam gi pirmiems buvo apreikštas įsikūnijimo slėpinys? Tai piemenėliai, kuriems angelas kalbėjo: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai” (Lk 2, 10). Savo programinį Kalno pamokslą Kristus pradeda palaiminimu vargdieniams: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė”. Ir šiandien girdime su kokia meile Kristus kreipiasi į vargdienius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu”. Pradėjęs viešąjį gyvenimą, Kristus renkasi talkininkus. Kas jie? Tai paprasti žvejai, sau duoną pelnantys nelengvu darbu. Kai apaštalai svajojo apie aukštas vietas Dievo karalystėje, Jėzus jiems priminė: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas” (Mt 20, 26). Būdamas šventykloje Jėzus pastebėjo vargšę našlę, kuri įmetė į aukų dėžutę mažą pinigėlį, ir aukštai įvertino jos auką.

Paklausykime šv. Pauliaus, kuris atvirai išpažįsta Dievo palankumą vargšams: „Tik pažvelkite broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų išminčius. Ir tai, kas pasaulio akimis – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą” (1 Kor 1, 26–29).

Paskutiniai šio sekmadienio Evangelijoje ištarti Kristaus žodžiai mums sunkiausiai suprantami: „Imkite ant savo pečių mano jungą”. Kas yra tas Kristaus jungas, kurį ragina nešti Jėzus? Tai kryžius. Kiekvienas turime savo kryžių. Ir vargdieniai, ir mažieji, ir išmintingieji, ir gudrieji – visi nešame gyvenimo kryžių. Dažnai mums atrodo, kad yra žmonių, gimusių po laiminga žvaigžde: jie ir turtingi, ir gražūs, ir mokyti. Rodos, jie nepatiria jokių kančių. Bet jų tariamai laimingas gyvenimas dažnai slepia didelį dvasinį skurdą. Labai dažnai jie tampa savo geismų vergai. Vieni skęsta svaigaluose, kiti nuodijasi kvaišalais, dar kiti patenka į aukso vergiją. Kadaise šv. Jokūbas rašė: „Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate”. Kryžiai, kurie kyla iš aistrų, godumo, neapykantos, yra sunkesni už tuos, kuriuos patiria dvasingieji vargdieniai, nepririšę savo širdies prie turto.

Laimingas žmogus, kuris įžvelgia kryžiaus prasmę! Ar nebūna taip, kad Dievas siųsdamas kryžių mus apvalo, pakylėja. Ar nebūna taip, kad kančių valandos mums duoda daugiau nei ištisi metai nesėkmingų pastangų? Kas suskaičiuos ir tinkamai įvertins tuos kryžius, kurie tampa žmonių atsivertimo pradžia? Ne veltui šv. Paulius didžiuojasi patirtais kentėjimais: „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man nukryžiuotas ir aš – pasauliui” (Gal 6, 14).

Kalbėdami apie kryžių ir kančią mes negalime užmiršti, kad kančia nėra Kristaus sekėjo tikslas. Juk Kristus kalbėjo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Dievas, kurį skelbia Jėzus, nenori mūsų kraujo ar kančios. Jis trokšta pilnutinio mūsų žmogiškosios būties išsiskleidimo. Kristaus sekimas nereiškia, kad mes privalome ieškoti kančios. Sekti Kristų kančioje reiškia pakelti savo kryžių, kaip Kristus pakėlė savąjį. Kristus užtikrina, kad jam ypač artimi tie, kurie kantriai neša savo kryžių. Jie gali tikėtis ypatingos paguodos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu”. Šiandien matome, kad Jėzaus kvietimą išgirsta ne turtingieji, išmintingieji ar galingieji. Jie kuria savo gerovę be Dievo. Prie Jėzaus glaudžiasi vargdieniai, laimėdami jo palaimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0511/511hom1.html