Nors ir be rankos, kojos ar akies, bet kad tik į Dangaus Karalystę…

Na štai jums ir Geroji Naujiena?! Negi tokius dalykus galima skelbti kaip gerą žinią? Kažkas vykdo misiją be Jėzaus, tačiau Jo vardu. Liepimas nusikirsti kūno galūnes, išsilupti akis. Skamba drastiškai. Iš pirmo žvilgsnio, kai nepasigilinę tiesiogiai bandytume priimti pažodžiui išgirstą šios dienos liturgijoje skaitomą Dievo žodį.

Dievas rūpinasi savo žmonėmis ir teikia jiems savo malonę. Esame pašaukti gyventi Dievo teikiamos laisvės gyvenimą. Labai svarbu, kad nenutoltume nuo tikrosios tiesos arba netaptume kliūtimi kitiems tą tiesą pažinti ir ja gyventi. Kristaus Evangelija nurodo aiškią kryptį – eiti su Viešpačiu. Kaip ir kada? Kai sunku – eik su Viešpačiu, kai sekasi – eik su Viešpačiu, kai įsimyli – eik su Viešpačiu, kai esi įskaudintas, paliktas, išduotas – eik su Viešpačiu. Modelis. Gyvenimo modelis. Rinkimo su Viešpačiu modelis. Paties Jėzaus pasiūlytas būdas – nebarstyti, neišsibarstyti. Esame linkę barstyti – jausmus, mintis, žodžius, tiesiog barstyti gyvenimą. Jėzus perspėja – nebarstykite, nes išsibarsčius sunku susirinkti, o be Jo pagalbos ir neįmanoma.

Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje iškyla sunkumų, iššūkių, tikrovės vertinimo įtampų, vertybių perkainavimo lūžių. Dažnai aplinka ir aplinkybės neparankios ir, užuot padėjusios, trikdo, trukdo ir net kenkia. Ką gi mums daryti? Jėzus duoda aiškų atsakymą ir patarimą – šalinti tai, kas trukdo. Saugoti akis, rankas, kojas, kitaip sakant, savo kūną ir sielą nuo tų dalykų, kurie trukdo artėti prie Dievo. Dažnai žvilgsnis, veiksmas, poelgis, abejonė, nerimas gali sugriauti santykius, apsunkinti gyvenimą. Dievas rūpinasi žmogumi ir teikia mums pagalbą – kviečia gyvenimo kūrybai ir pažada už tai atlygį. Svarbiausia nenutolti nuo tikrojo tikslo ir prasmės – Dangaus Karalystės. Piktoji dvasia pavydi laimės žmogui ir galimybės būti amžinai laimingiems Danguje, todėl viską daro, kad kiekvieną iš mūsų nuvestų pražūtin.

Kiekvieno gyvenimas yra didysis Dievo darbas, juk Dieve judame, esame ir gyvename. Kiekvieno iš mūsų užduotis kasdien išlupti savo akis, kai jos mato kito akyse rąstą, nukirsti savo ranką, kai ji siekia kitam padaryti bloga, netekti kojos, kai ji neveda teisingu keliu. Dievas netgi drastiškai mus gydo kviesdamas nepabūgti operacijos. Nežavinti perspektyva, tačiau išganinga. Pažadas aiškus – geriau likti luošam, bet patekti į Dangų.

Mūsų visuomenėje itin saugomi žmonės nuo Dievo artumo. Saugome save nuo Dievo pažinimo: tėvai – vaikus nuo religinių praktikų, vaikai – senus tėvus nuo sakramentų. Tėvai dažnai nusprendžia vaikus palikti be Krikšto – girdi, paaugs ir apsispręs patys. Keista, kodėl, pavyzdžiui, nesvarstoma vaikui neduoti valgyti ar gerti, tegul, kai užaugs, apsispręs pats. Paradoksalu ir komiška, tačiau vis dažniau su šia tikrove susiduriama.

Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Viską darykime, kad mūsų akys, rankos ir kojos netrukdytų siekti Dangaus. Didžiausia nelaimė žmogui ne liga, ne išbandymai, ne netektys, ne įvairūs sunkumai, o nutolimas nuo Dievo, nes be Dievo nieko ir neturime. Viskas labai reliatyvu – sveikata, grožis, jaunystė, talentai, žinios, turtas, padėtis visuomenėje… Tai tik menkaverčiai dalykai Dievo akyse, o kaip dėl jų vargstama, kiek kovojama… Dievo akyse maži meilės darbai tampa pergale prieš blogį, jų vertė milžiniška, neįkainojama, nes juos darantiesiems pažadėta amžinoji laimė. Visi būdai geri, svarbiausia, kad nebūtų priešiški Dievui ir nenusikalstų artimo meilei, o tai ir yra rinkti su Viešpačiu, o nebarstyti. Gyvenimas be Jo – gyvenimo barstymas. Puodukas vandens, riekė duonos, išlupta akis, nukirsta ranka ar koja – viskas tepadeda mums patekti į Dangų. Dėl to verta pavargti, kovoti ir nenustoti stengtis, ir nesvarbu, kas ką sakytų, juk Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-08.pdf