Šiandien – Devintinės, Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Prisimename Didįjį ketvirtadienį, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. eucharisto – „dėkojimas“), kurioje pats Viešpats Jėzus aukojamas ir priimamas ir kuria nuolatos gyvena ir auga Bažnyčia. Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė Auka, ir šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Šv. Efremas Siras († 373) sako: „Per Paskutinę vakarienę Jėzus paaukojo save; ant kryžiaus jis buvo paaukotas kitų.“ Eucharistinė Auka, Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas, per amžius pratęsianti kryžiaus Auką, ženklinanti ir kurianti Dievo tautos vienybę ir statanti Kristaus Kūną, yra viso krikščioniškojo kulto bei gyvenimo viršūnė ir versmė (plg. Kanonų teisės kodeksas, 897 kan.).

Įsteigdamas altoriaus sakramentą pats Jėzus kalbėjo „apie naująją ir amžinąją Sandorą“, sudarytą jo išlietu krauju (plg. Mt 26, 28; Lk 22, 20). Šis galutinis jo misijos tikslas buvo akivaizdus nuo jo viešojo gyvenimo pradžios. Jonas Krikštytojas, ant Jordano kranto pamatęs ateinantį Jėzų, sušunka: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Kaip žinome, tie patys žodžiai pakartojami per kiekvienas šv. Mišias kunigui kviečiant priimti Komuniją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes! Laimingi, kurie pakviesti į Avinėlio puotą!“ Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, savanoriškai save už mus paaukojęs ir taip davęs pradžią naujajai ir amžinajai Sandorai.

Jau nuo pirmojo amžiaus krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ pirmą savaitės dieną, t. y. sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, kad jo Auka vėl būtų nekruvinu būdu pakartota (plg. Apd 20, 7). Apie 112 m. romėnų valdininkas Plinijus Jaunesnysis taip apibūdina jo valdomoje Bitinijos provincijoje (šiaurinė Mažosios Azijos pusiasalio dalis) paplitusius krikščionis: „Jie (krikščionys) nustatytą dieną (sekmadienį) prieš aušrą susirenka ir, vieni kitus pakeisdami, giesmėmis šlovina Kristų kaip Dievą, kartu įsipareigoja nenusikalsti, bet susilaikyti nuo vagysčių, plėšikavimo, paleistuvavimo, laikytis duotų pažadų. Po to jie vėl susirenka valgyti įprasto ir nekalto maisto.“ Šiame pagonio romėno liudijime lengvai atpažįstame dvi ir šių dienų mūsų šv. Mišiose esančias dalis: Žodžio liturgiją su garbinimo himnu, Šventojo Rašto skaitymu ir jo aiškinimu per pamokslą bei Eucharistijos liturgiją, kurios metu valgomas iš pažiūros įprastas tų kraštų valgis – duona ir vynas.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais tai daryti būdavo pavojinga. Sine dominico non possumus (lot. „Be Eucharistijos negalime gyventi“), – taip 304 metais atsakė Abitenės (šiandieninis Tunisas) krikščionys, užklupti švenčiantys uždraustą sekmadieninę Eucharistiją ir atvesti pas teisėjus. O viena iš kankinių pridūrė: „Taip, vaikščiodavau į susirinkimus ir švęsdavau Viešpaties vakarienę su broliais, nes esu krikščionė.“ Dėl ištikimybės Eucharistijai keturiasdešimt devyni Šiaurės Afrikos kankiniai tąkart buvo pasmerkti mirti. Abitenės kankiniams prokonsulo valdomoje Afrikoje tikrasis gyvenimas buvo eucharistinis Jėzus. Jie veikiau buvo linkę mirti, negu atsisakyti eucharistinio valgio, amžinojo gyvenimo duonos. Nuo šio valgio krikščionys susilaikydavo tik tada, kai būdavo išdavę Kristų ir atsigręžę į nuodėmę. Todėl ankstyvojoje Bažnyčioje Šventosios Komunijos dalijimas prasidėdavo žodžiais: „Kas šventas, teateinie, o kas toks nėra, tegul atsiverčia“ (Didachē, apie 100 m.). Tokiu būdu buvo atsiliepiama į Pauliaus perspėjimą: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (1 Kor 11, 28).

Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą – duonos ir vyno esmėkaitą – šv. Mišių metu. Šv. Jonas Auksaburnis († 407) paaiškina: „Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo dėl mūsų nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo.“ O šv. Ambraziejus iš Milano († 397) sako: „Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.“ Šv. Tomas Akvinietis († 1274), didysis viduramžių teologas, sukūrė Viešpaties Kūno iškilmės Valandų liturgijos – Rytmetinės himną, apibendrinantį katalikų eucharistinį pamaldumą: Klastingo mokinio mirtim / Išduotas priešams pavydiems, / Save kaip valgį tikrąjį / Pirmiau Jis duoda mokiniams. / Mums tapo gimdamas draugu, / Paliko Kūną mums valgiu, / Atpirko mirdamas – Krauju, / Danguj – save duos atlygiu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-05.pdf