Apaštalas Paulius primygtinai ragina mus „sergėti dvasios vienybę“. Viena vertus, toks raginimas reiškia, kad vienybė yra dovanota; kita vertus, šią dovaną reikia branginti, nes ją galima prarasti. Esame pašaukti į „vieną savo pašaukimo viltį“– Paulius septynis kartus pakartoja žodį „vienas“. Apaštalas Paulius vardija sąlygas Jėzaus dovanotai vienybei pasiekti: „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“. Jėzus, pakvietęs mus savo Tėvo vardu, laukia iš mūsų vienintelio atsako – tikėjimo. Tikėjimo aktas yra vienintelis kelias į bendrystę, į kurią Tėvas mus kviečia per Sūnų.

Jei dovanojame Jėzui savo tikėjimą, jis dovanoja mums gyvenimą. Šią dvigubą dovaną ženklina krikštas. Pakrikštytieji susivienija su Kristumi ir tarpusavyje. Pakrikštytųjų bendrystė nėra tokia kaip kitos žmonių draugijos ar bendruomenės, vienijamos bendrų interesų ar idealų. Krikščionių bendriją galima palyginti su kūno nariais, kuriuos palaiko ta pati gyvybė. Ta pati Dvasia, vienijanti mus su Kristumi, padaro mus Dievo vaikais ir įrikiuoja į Bažnyčią kaip Kristaus narius; ta pati Dvasia vienija Tėvą ir Sūnų, ta pati Dvasia jungia Bažnyčią; Bažnyčios vienybė yra Dvasios vaisius.

Šią dovaną tikintieji privalo saugoti gyvendami taikoje. Apaštalas Paulius glaustai ir realistiškai nusako ramybės prielaidas: „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“. Ragindamas mus būti nuolankius apaštalas anaiptol nelinki, kad būtume pasyvūs blogio akivaizdoje. Jis kviečia kovoti žvelgiant į Jėzų, sekti romų ir nuolankios širdies Mokytoją. Blogį galima įveikti tik meilės ginklu. Mylintis žmogus su Kristaus nuolankumu atiduoda save kitiems, yra dėmesingas, paslaugus, atviras priimti, tačiau drauge diskretiškas ir gerbiantis kito laisvę. Toks žmogus priima kitus tokius, kokie jie yra, ir palaiko tose srityse, kur dar reikalinga pažanga, – tokia yra Kristaus ramybė. Krikščionių bendruomenė auga vienybėje, šiandien, kaip ir kiekvieną sekmadienį, susibūrusi prie Viešpaties stalo. Šis slėpiningas stalas nepanašus į kitus. Tai mums primena du pasakojimai apie duonos padauginimą iš Antrosios karalių knygos ir Jono evangelijos.

Senajame Testamente žodis „duona“ (lechem) pavartotas 287 kartus, Naujajame Testamente graikiškas žodis, reiškiantis duoną (artos), – 95 kartus. Mūsų laikais kasdien valgomo maisto įvairovė užtemdo simbolinę duonos prasmę, duona rečiau minima ir mūsų tekstuose. Pirmajame skaitinyje Dievas įsikiša gelbėdamas pranašo Elišos bendražygius nuo bado. Ankstesnėse eilutėse pranašas paverčia nuodingą viralą valgomu maistu. Čia aiški Dievo malonės veikmė. Skaitinyje šimtas žmonių pasisotina dvidešimčia miežinės duonos kepalų, „ir dar liko pagal Viešpaties žodį“. Čia pabrėžiamas ne fizinis alkio numalšinimas, bet sakramentinė, dvasinė maisto prasmė. Tai nurodo įsakmus Dievo žodžio priminimas: „taip kalbėjo Viešpats“ ir „liko pagal Viešpaties žodį“. Prabilus Viešpačiui atsiveria naujas matmuo. Duona čia įgyja giliausią Dievo norėtą prasmę ir malšina dvasinį žmogaus alkį. Pastaba, jog „žmonės pasisotino ir dar liko“ būdinga sakramentų veikimui, nes sakramentai savaime teikia pilnatvę. Evangelijoje simbolinė duonos prasmė dar ryškiau pabrėžiama. Duonos padauginimas yra mokymo apie Gyvybės duoną, dieviškojo apreiškimo apie Duoną, nužengusią iš dangaus, įžanga.

Biblijoje ne kartą susiduriame su stebuklais, vykstančiais dalyvaujant pranašams. Reikšminga tai, kad pranašas lieka tarsi stebuklingo veikimo nuošalyje. Jis išreiškia ne savo galią, bet veikia iš kito gauta galybe. Panašiai ir Jėzus: per jo rankas duona tik dalijama.

Visose evangelijose kalbama apie duonos padauginimą. Morkus ir Matas perduoda net po du pasakojimus. Tai liudija vieną ankstyviausių Jėzaus gyvenimo tradicijų. Šis pasakojimas nuo pat ankstyvosios Bažnyčios laikų turėjo eucharistinę prasmę ir sakramentinį pobūdį. Čia, kaip ir pranašo Elišos istorijoje, visiems pasisotinus liko dvylika pintinių duonos gabalėlių. Tai dar ryškesnis Eucharistijos pasotinimo ženklas. Evangelistas Jonas tiksliai užrašė likusių pintinių su likučiais skaičių. Dvylika simbolizuoja suburtą Dievo tautą. Panašiai kaip dvylika Izraelio giminių yra dvylikos apaštalų provaizdis, o apaštalai savo ruožtu pranašauja naujosios Dievo tautos sambūrį dangiškoje Jeruzalėje, simboliškai turinčioje dvylika vartų.

Šiais skaitiniais Bažnyčia ragina mus apmąstyti Eucharistiją. Tai pirmasis iš penkių skaitinių iš vadinamojo Jono evangelijos Eucharistinio skyriaus. Gyvybės duona, priimama tikėjimu, taip veiksmingai sotina ir maitina tikėjimą, kad Eucharistijos dalyviai gali džiaugtis valgydami „kiek kas nori“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0313-14/313-14hom1.html