Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Šiandien tikinčiųjų bendrija tarsi didžiulė šeima susėda apie stalą. Esame panašūs į vieną iš tų grupių, kai žmonės paskirstyti po penkias dešimtis, susėdo ant žemės valgyti Viešpaties padaugintos duonos. Žydų šeimai susirinkus prie Velykų stalo vakarienei pagal Biblijos nurodymą mažiausias tų namų berniukas, prieš pradedant valgyti, kreipiasi į šeimos tėvą klausdamas: „Ką reiškia šios apeigos?” (plg. Iš 12, 26). Šiuo klausimu kažkas (veikiausiai Jonas, kuris buvo jauniausias iš apaštalų) kreipėsi ir į Jėzų tą vakarą, kai jie valgė Paskutinę vakarienę. Jėzus atsako į šį klausimą, atskleisdamas, jog visa tai, kas švenčiama Išėjimo naktį, aukojant avinėlį ir valgant Velykų vakarienę, yra jo, kaip Dievo Avinėlio, simbolis ir pranašystė. Avinėlis bus nužudytas, kad panaikintų pasaulio nuodėmes ir taptų savo bičiuliams valgiu bei gėrimu.

Mes, susirinkę į Viešpaties puotą taip pat jo klausiame: ką reiškia šios apeigos? Ir ne todėl, kad nežinotume, kam susirinkome, bet todėl, kad prašome Viešpaties dar kartą ir dar giliau per Bažnyčią paaiškinti šį slėpinį.

Į mūsų klausimą Viešpats pirmiausia atsako apaštalo Pauliaus žodžiais, girdėtais antrajame skaitinyje: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šios taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis”. Tai yra apaštalo Pauliaus pateikiamas Viešpaties žodžių, ištartų Eucharistijos įsteigimo metu „Tai darykite mano atminimui“, paaiškinimas. Šie žodžiai yra Eucharistijos supratimo raktas: Eucharistija yra atminimas. Kieno atminimas? Žinoma, Viešpaties mirties, tačiau ne tik. Jėzus sakė: „Tai darykite mano atminimui” (Lk 21, 19). Taigi Eucharistija primena Jėzų ir visą jo slėpinį, jo provaizdžius Senajame Testamente ir sudabartinimą Naujajame.

Jau žydų Velykos buvo užbaigtas atminimas visos istorijos ir jos iškiliausių momentų: sutvėrimo, Izaoko aukos, išėjimo, sandoros ir kitų. Visi šie didieji įvykiai liturgine prasme buvo susieti su Velykomis ir būdavo prisimenami Velykų išvakarėse. Panašiai ir mums Eucharistija yra Viešpaties ir jo išgelbėjimo atminimas, o šio atminimo viršūnė – Viešpaties mirtis ir prisikėlimas. Tai Dievo tautos atminimas. Kiekviena savo istoriją turinti tauta turi kažkokias atmintinas datas, monumentus, gerbtinas vietas. Tokiose vietose sutelkta tautos istorija, čia prisimenama lemtinga pergalė ar tautos didvyris. Delyje Mahatmos Gandi memoriale telpa tarsi jungtinė indų tautos siela. Paprastai užsieniečiui šis memorialas parodomas pirmiau nei visos kitos įžymybės.

Dievo tauta taip pat turi savo atminimą, tačiau šis atminimas yra gyvas. Būtent tai sudaro didžiausią skirtumą. Gyvas atminimas nėra tik žmogaus pelenai. Biblinis atminimas iš esmės skiriasi nuo grynai žmogiškojo, kai tikrovė atgaivinama vien atmintyje, intencionaliai. Biblinis atminimas – tai realus tikrovės atgaivinimas ir tuo pačiu metu esamybė. Per Eucharistiją Kristaus mirtis ir išganymas atgyja ne tik mūsų atmintyje, bet iš tikrųjų tai tampa tikra esamybe ant altoriaus. Tai ta pati Golgotoje kenčiančio Jėzaus esamybė, nors slėpininga ir tarsi pridengta šydu. Tai ta pati esamybė Prisikėlusiojo, ištarusio: „Palieskite mane – juk tai aš pats” (plg. Lk 24, 39). Mes prisimename jo mirtį dalyvaudami joje ir priimdami ant mūsų trykštantį jo skaistinantį kraują. Susiburiame apie altorių panašiai kaip Marija ir Jonas stovėjo prie kryžiaus. Tačiau yra ir tokia liūdna galimybė būti panašiems į anuos kareivius, Jėzaus priešus ar praeivius, susirinkusius iš smalsumo prie kryžiaus.

Paulius mums padeda atsakyti į klausimą: „Ką reiškia šios apeigos?” Jis padeda suprasti, kad Eucharistija pirmiausia yra Viešpaties atminimas ir buvimas tarp mūsų. Tai kelias, jungiantis mus su juo ir padarantis mus bendralaikius su Jėzumi, o Jėzų padarantis mūsų amžininku. Kiekvienas dalyvavęs Velykų šventime Jėzaus laikais žydas, iškilmingai ištardavo: „Ir mes buvome ten”. Ir mes buvome ten su savo protėviais, žengusiais per Raudonąją jūrą į laisvę. Mes, krikščionys, drauge su Melitonu Sardiečiu galime ištarti: „Ir mes buvome ten tą dieną, kai jis išvedė mus iš vergovės į laisvę, iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą”.

Evangelijos skaitinys apie duonos padauginimą taip pat pateikia atsakymą į klausimą, ką reiškia šios apeigos. Jėzus dykumoje padaugina duoną ir išdalija ją per apaštalus, kad žmonės, klausiusieji jo žodžio, nenusilptų kelyje. Dykuma yra mūsų dabartinis gyvenimo tarpsnis, per kurį einame į pažado žemę. Dykuma reiškia mūsų dažnai patiriamus rūpesčius, joje trūksta džiaugsmo lietaus, jos keliai sunkiai praeinami. Viešpaties žodžių, kurių klausėmės ir buvome apšviesti, mums dar nepakanka. Net ir išgirdę juos galime nusilpti kelyje, netekti drąsos, pasiduoti pagundoms ar netgi nusiliedinti aukso veršį. Keliaujanti žydų tauta ne pagal gamtos dėsnius buvo maitinama iš dangaus krintančia mana. Štai kodėl Bažnyčia vadina Eucharistiją keleivių maistu. Tai maistas tiems, kurie, krikštu išvaduoti iš pasaulio vergystės, yra kelyje į pažado tėvynę.

Pranašas Elijas, bėgdamas nuo Jezabelės, vieną dieną pavargęs sustojo dykumoje. Atsisėdęs po kadagiu jis kreipėsi į Dievą šaukdamasis mirties (plg. 1 Kar 19 ir t.). Bemiegantį jį palietė angelas ir padavė keptą paplotį ir ąsotį vandens. Angelas tarė: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė tau bus per sunki”. Pasistiprinęs šia duona Elijas keturiasdešimt dienų ėjo per dykumą iki pat Dievo kalno Horebo. Mes taip pat dažnai jaučiamės pavargę, norime sustoti ir tarti: „Gana”. Šiandien ir per visus metus Bažnyčia kartoja angelo žodžius Elijui: „Kelkis ir valgyk”. Kas valgo šią duoną, turi amžinąjį gyvenimą, ir Viešpats jį prikels paskutiniąją dieną.

Parengta pagal kun. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0110/110hom2.html