Advento laikotarpiu prasideda nauji liturginiai metai. Tai susikaupimo ir kartu džiaugsmingo laukimo laikas, kai stengiamės atsinaujinti ir sustiprinti savo viltį Viešpatyje. Šiuo periodu mūsų pasiruošimas sutikti Kristaus Gimimo šventes turi dvejopą prasmę. Mes trokštame pasiruošti tinkamai ir vaisingai išgyventi Kristaus Gimimo šventę, kuri mums primena didingą įvykį – Išganytojo atėjimą į žemę. Per tai norime pažadinti antrojo Jėzaus atėjimo troškimą ir jam tinkamai pasirengti. Mūsų viltį ir džiaugsmą tuo metu lydės atgaila, kuri padės atrasti gilius troškimus ir vėl mūsų gyvenimą nukreipti į Dievą. Šv. Bernardas sakydavo, jog atgailos ašara – tai antras krikštas: kadangi krikšto pakartoti negalima, savo nedorybes nuplauti turime ašaromis. Pirmojo advento sekmadienio skaitiniai nurodo tą dvejopą – džiaugsmingą ir atgailojantį Išganytojo atėjimo laukimo pobūdį. Pranašas Jeremijas pranašauja, jog Išganytojas ateis iš Dovydo giminės. Jo pranašystė labai trumpa, ir Dovydo palikuonio asmenybė nelabai ryškiai apibrėžta. Mes negebėsime rasti perskaitytame skyrelyje nurodymo į antrąjį Jėzaus atėjimą. Tačiau mums svarbiau, jog Dovydo Sūnus ateis kaip ilgai lauktas, Dievo pažadėtasis Izraeliui, Mesijas. Kiek daug vilties mums gali duoti nuolatinis atsiminimas, jog Dievas yra ištikimas savo pažadams. Jis iš tikrųjų visada išpildo tai, ką pažada. Tačiau ar mes patys nepamirštame mūsų ryšio su Dievu? Aš esu, aš egzistuoju todėl, kad mano Kūrėjas myli mane ir mylėti niekada nenustoja. Maža to, jis sukūrė mane dėl to, kad aš būčiau laimingas. Taigi man pažadėta laimė. Bet to buvo mažai Dievo dosnumui. Krikštu, sujungiančiu mane su Kristumi, man garantuojama, jog dėl manęs paruošta laimė nėra mažas ar nereikšmingas dalykas. Mano laimė yra dalyvavimas Dievo laimėje. Tad kaipgi aš galiu prarasti viltį? Kaip galiu nusiminti? Taip atsitinka užmiršus Dievą. Būtina prisiminti, jog jis manęs niekada neužmiršta.

Apaštalui Pauliui rūpi, kad mes neužmirštume Išganytojo. Turime būti pasirengę jo atėjimui – pirmiausia pasirengusios mūsų širdys. Pasirengę reiškia kupini meilės ir šventumo. Ar tai ne per dideli reikalavimai? Ar skaitant tokius žodžius neapima apatija, neviltis? Būtent Dievo pažadai yra mūsų vilties pagrindas ir atsakymas į mūsų abejones. Dievas iš mūsų nereikalauja neįmanomų dalykų. Jeigu mus kviečia į šventumą, vadinasi, nori jį mums suteikti. Žinoma, nuo mūsų priklauso, ar mes priimsime jo dovanas, ar leisime Jam apvalyti ir pašventinti mus.

Dievas mus sukūrė laisvus, todėl nori mus matyti kaip aktyvius, sąmoningus mūsų išganymo bendradarbius. Jis nenori niekaip pažeisti mūsų laisvės. Dievas, vadovaudamasis mūsų laisve, gali žmogų išbandyti, parodyti žmogui jo ribotumą, išsklaidyti puikybės sukurtas iliuzijas. Bet Dievas niekada nežemina žmogaus. Žmogus pats savo orumo kartais nesuvokia. Kaip bendradarbiauti su Dievu? Kaip jam leisti išvalyti mūsų širdis? Šiandienos Evangelijoje Jėzus kviečia budėti ir melstis, savo širdžių neapsunkinti nereikalingais rūpesčiais ir nuodėmėmis. Ką tai reiškia? Tai kvietimas išbandyti sąžinę, t. y. patyrinėti savo širdies būklę. Įžengdami į adventą, susimąstykime, kokie mūsų troškimai. Ko trokšta mūsų širdis? Kokie giliausi mūsų siekiai? (Šv. Rašte skirtingai, nei mūsų šnekamojoje kalboje, širdis reiškia ne jausmų šaltinį, bet mūsų giliausią savąjį „aš”.) Apie ką svajoju? Ko noriu pasiekti savo gyvenime? Koks jo tikslas? Švari širdis yra ta, kurioje gyvena vienas troškimas – mylėti Dievą ir artimą. Nenuostabu, jog net tada, kai, rodos, griūna visas pasaulis, žmogus, kurio širdis švari, gali pakelti galvą, eiti susitikti su tuo Vieninteliu, kurio trokšta jo siela.

Adventas – tai laikotarpis, kai galime pamatyti savo širdžių būklę. Kitas mūsų adventinis žingsnis yra malda. Ji skirta tam, kad suprastume, jog švari širdis yra tarsi gyvenimo dovana, padedanti neišleisti iš akių esminio mūsų gyvenimo tikslo ir vertybių hierarchijos. Mums reikia ryžto ir gerų ketinimų, sustiprintų malda, o Dievas duos visa kita. Mums visada reikia Dievo meilės ir palaimos mūsų darbams. Tačiau nieko nepasieksime be savo mažo indėlio, pastangų ir noro priimti Dievo dovaną.

Viena neturtinga mergaitė, būdama ligonė, pasiryžo padėti kitiems nesveikiems žmonėms. Ji globojo, slaugė visus, kurie kentėjo negalėdami patys savimi pasirūpinti. Pagaliau medikų pastangomis ji pasveiko. Jos išgijusios kiti klausdavo: „Turbūt dabar tu tikrai jautiesi laiminga, prisiminusi ligos dienas?“ O ji atsakydavo: „Oi ne! Laimingiausia jausdavausi tada, kai galėdavau padėti kitiems nelaimingiems, nes buvau pati į juos panaši.“

Ar mes galime praeiti abejingai pro kenčiančius žmones ir ramiai užsiimti savo dvasiniu tobulėjimu? Mūsų Išganytojas nepraėjo abejingai pro žmogiškąją kančią, Jis net atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų mus. O mūsų atsivertimas gali būti naudingas ne tik mums patiems, bet ir daugeliui kitų žmonių. Esame krikščionys ne dėl savęs pačių, ne dėl savo gerovės, bet dėl kitų gerovės ir išganymo. Adventas mums tepadeda tai suprasti ir įvertinti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-10.pdf