Paskutinis, ketvirtasis, advento sekmadienis mus atvedė prie šv. Kalėdų slenksčio: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai“ (Mt 1, 18). Aprašomos stebuklingo Įsikūnijimo aplinkybės. Pagal Senojo Testamento nuostatus ir izraelitų papročius sužadėtuvės buvo tolygios teisinei santuokai, o per vestuves žmona tik būdavo pervedama į vyro namus. Abu sužadėtiniai iš tiesų jau buvo sutuoktiniai, tačiau trūko tik gyvenimo kartu. Sužadėtuvių metu intymūs santykiai buvo draudžiami. Neištikimybė po sužadėtuvių buvo laikoma svetimavimu. Būtent tuo metu Marija pradėjo Jėzų. Vyras turėjo teisę atleisti parvestą ar dar neparvestą žmoną, duodamas jai skyrybų raštą, ir taip santuoka būdavo panaikinama. Laikydamasis Mozės Įstatymo, Juozapas norėjo atsisakyti santuokos su moterimi, kurią jis įtarė svarbiu Įstatymo pažeidimu – svetimavimu. Tačiau „nenorėdamas daryti jai nešlovės“ – už įrodytą svetimavimą bausdavo užmušdami akmenimis (plg. Įst 22, 21–23) – „sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19). Juozapo laikais šis senovės judėjų įstatymas nebuvo taikomas taip griežtai ir leido nutraukti sužadėtuves dalyvaujant dviem liudytojams be viešo apkaltinimo ir teisinio proceso. Taip nešlovė nėra paviešinama: lieka tarp keturių sienų išgelbėjant kaltosios gyvenimą.

Juozapas su nerimu ir skausmu renkasi būtent šį vienumos kelią. Jei būtų paviešinęs Marijos reikalą, jis būtų susilaukęs miestelio žmonių palaikymo. Visi pasmerktų Marijos elgesį, o jį palaikytų, užjaustų. Bet Juozapas renkasi situaciją, kuri jį izoliuoja nuo bendruomenės: palieka Mariją jos namuose, o pats pasitraukia į savo namus. Jis pasitraukia nuo bendruomenės, kad išsaugotų Marijos gyvybę. Viešpaties angelo padrąsintas sapne, Juozapas žengia dar vieną nelengvą gyvenimo žingsnį – parsiveda besilaukiančią žmoną pas save. Akivaizdu, Juozapas įžengia į Jėzaus gyvenimą neįprastu būdu. Nors fiziškai Juozapas neturi nieko bendro su šiuo gimimu, tačiau žvelgiant tikėjimo žvilgsniu iš tikrųjų jis yra svarbus veikėjas įgyvendinant Dievo planą. „Tu duosi [kūdikiui] Jėzaus vardą“ (Mt 1, 21), vadinasi, Juozapas turi veikti kaip teisėtas Jėzaus tėvas, nes Jėzus yra Dovydo palikuonis, išpildantis Dievo pažadą istorijoje.

Juozapas gana reikšmingai prisidėjo – ne tiek fiziniu dalyvavimu Jėzui gimstant, kiek tikėjimo aktu, klusnumu Dievo žodžiui – prie Dievo pažado realizavimo istorijoje. Juk ir Marijos svarbiausias ir pirmučiausias žingsnis buvo jos tikėjimas, leidęs atverti širdį ir įsčias Dievo žodžiui priimti. Be tikėjimo, be širdies atvirumo dieviškojo Žodžio įsikūnijimas neįmanomas. Tai pasakytina tiek apie Mariją, tiek ir apie Bažnyčią – krikščionių Bendrijos narius. Bažnyčia tampa motina, kai priima Žodį tikėjimu, jį gimdo ir jam leidžia išvysti šviesą įvairiose istorijos situacijose, visomis žmogiškomis aplinkybėmis. Tas pats tinka ir Juozapui: juk paėmęs kūdikį, apsaugojęs Marijos nėštumą, prisiėmęs tėvo pareigą, Juozapas nebėra vienišas, nes toks jo apsisprendimas liečia visą žmoniją, mus visus: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).

Po to Evangelijos tekste girdime garsiąją Izaijo pranašystę: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis“ (Mt 1, 23; plg. Iz 7, 14). Šie Šventojo Rašto žodžiai mums atskleidžia šv. Kalėdų esmę: Dievas Jėzuje Kristuje tapo Emanuelis, Dievas su mumis. Iš „aukščiausiojo Dievo“ pasidarė artimu Dievu. Ką tai reiškia? Dievas buvo su žmogumi nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios. Tačiau tai buvo dialogas per atstumą, vykęs per pranašus, sudėtinga ir trapi sandora. Kristuje jis įžengė kaip Asmuo į žmonijos gyvenimą, tapo vienas iš mūsų, kad mus užkalbintų ir išgelbėtų mūsų gyvenimiškose situacijose. Jėzus Kristus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Šis vardas – tai tikėjimo į Išganytoją sintezė. Jėzus yra Emanu, tai yra su mumis; vienas iš mūsų, mūsų brolis, kūnu kilęs „iš Dovydo giminės“ (Rom 1, 3). Bet Jėzus taip pat yra ir El, tai yra Dievas. Jis yra žmogaus sūnus, bet taip pat ir Dievo sūnus. Jei jis būtų „su mumis“, bet nebūtų Dievas, tai jis negalėtų mūsų išgelbėti, nebūtų pasaulio Išganytojas. Jei jis būtų tik Dievas, bet ne „su mumis“, tai jo išganymas mūsų nedomintų; jis taip pat tada būtų likęs nežinomu Dievu, nutolusiu nuo žmogaus vilčių.

Bet ar iš tikro dar ir šiandien Jėzus yra Dievas su mumis, o gal juo buvo tik trumpą laiką, nuo gimimo Betliejuje iki kryžiaus mirties? Taip, jis lieka juo ir šiandien: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jėzus tebėra Dievas su mumis. Prisikėlęs iš mirties, jis lieka pasaulyje dvasiškai, nematomai, bet realiai. IV visuotinis Chalkedono Susirinkimas 451 metais suformuluoja galutinai kristologinį apibrėžimą, teigiantį, kad Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Žodis, yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios šiame asmenyje jungiasi nesumaišytos, nepakitusios ir neatskirtos viena nuo kitos. Tad krikščionys, nesvarbu, kokiai jie konfesijai priklausytų, vieningai išpažįsta, kad Jėzus buvo žmogus, kaip ir mes, tik be nuodėmės: žmogus, kuris pažino nepriteklių, ilgesį, baimę, abejonę, sielvartą ir skausmą. Tačiau jų tikėjimas čia nesustoja. Šio tikėjimo akivaizdoje vienintelis krikščionio atsakymas yra džiaugsminga apaštalo Pauliaus patirtis: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 31. 35). Iš tiesų yra, kas gali mus atskirti nuo jo. Tai mes patys. Deja, mes galime nusigręžti nuo Kristaus, gyventi taip, lyg jis niekada nebūtų atėjęs ir kalbėjęs. Juk mums nieko nereiškia ir nėra jokios naudos, kad Dievas yra su mumis, jeigu mes nesutinkame būti su juo

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-11.pdf