Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Visų trijų skaitinių tema yra atsiskyrimas nuo Dievo ir galutinis susivienijimas su juo. Šiandien mąstome apie tai, kas buvo prarasta ir vėl sugrąžinta, kas buvo išsklaidyta ir vėl suburta draugėn, – mąstome apie nuodėmę ir atleidimą. Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai nesulaukę nuo Sinajaus kalno grįžtančio Mozės ir linkę dėl to kaltinti Dievą, nusiliedino aukso veršį. Jie prašė Aarono padaryti jiems kitą dievą. Skaitinyje vaizduojama Dievo reakcija į šį įvykį, jo pasiryžimas sunaikinti neištikimą tautą. Mozė maldauja Dievą atleisti tautai, ir galiausiai Dievas sulaiko savo nuosprendį. Galima suvokti, kokia siaubinga ir atmestina Dievo akimis yra nuodėmė, mąstyti apie tai, ką jautė tiek Dievas, tiek Mozė, matydami nuodėmės padarinius. Išėjimo knygoje aprašytus išbandymus patyrė ne tik izraelitai, juos dar labiau išgyveno šią tautą vedęs Dievas. Viešpats nuolat skundžiasi kietakakte tauta. Nuostabi Mozės permaldavimo malda primena Abraomo maldą. Jis net nebando teisinti izraelitų nusikaltimo. Mozė drįsta tiesiog pažvelgti Dievui į akis, primindamas patriarchams duotą išganymo pažadą. Dievo ištikimybė yra visos išganymo istorijos raktas. Žmonijos išganymo pažadas nulemia Viešpaties pasigailėjimą. Dievas permaldaujamas nepaisant nuodėmės didumo.

Daugelis biblistų sieja šią istoriją su įvykiais, atsitikusiais praėjus beveik trims šimtmečiams nuo pasakojamojo laiko. Po Saliamono mirties šiaurinei Izraelio karalystei atsiskyrus nuo pietinės Judo karalystės, karalius Jeroboamas nuliedino du aukso veršius Dane ir Bet-Elyje. Jeroboamas bijojo, kad jo tautiečiai eidami melstis į Jeruzalę vėl neužsimanytų susivienyti su Judo karalyste (1 Kar 12, 26–30). Šis Jeroboamo veiksmas išreiškė radikalų atsimetimą nuo Izraelio tikėjimo tradicijos. Išėjimo knygos autoriai šį pasakojimą įdeda pačioje išrinktosios tautos istorijos pradžioje. Stabmeldystė nuolat ženklino Izraelio istoriją ir buvo tarsi šios tautos „gimtoji nuodėmė”. Šiame skaitinyje taip pat pabrėžiamas šios nuodėmės didumas, kontrastingai lyginant ją su išganingąja Dievo veikla ir jo atleidimu.

Keletą sekmadienių iš eilės skaitomos ištraukos iš apaštalo Pauliaus laiško jo mylimam mokiniui Timotiejui. Šiuose laiškuose randame dvasinį ir pastoracinį Pauliaus testamentą, tarsi apaštalo teologijos santrauką: Dievas Jėzuje Kristuje viską suteikė mums dovanai, kad mes savo ruožtu už viską dėkotume Dievui tame pačiame Jėzuje Kristuje.

Apaštalas Paulius, dėkodamas Jėzui Kristui už išlietas malones, palygina šių malonių didybę su savo, kaip nusidėjėlio, būsena prieš atsivertimą. Jis sakosi buvęs „piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas”, blogiausias iš visų nusidėjėlių, kurių gelbėti atėjo Kristus. Ankstesnio Pauliaus gyvenimo pavaizdavimas paryškina, koks didžiulis yra Viešpaties gailestingumas. Viešpaties malonė buvo išlieta „be saiko”. Baigiamoji doksologija yra šlovinimo giesmė Viešpaties gailestingumo akivaizdoje. Biblistai mano, kad šį laišką parašė ne pats Paulius, bet vienas iš jo mokinių, labai gerai pažinusių apaštalo Pauliaus gyvenimą ir teologiją. Tokiu atveju galime žvelgti į Pauliaus gyvenimo palyginimą prieš ir po atsivertimo ne tik kaip į spontanišką išpažinimą, bet veikiau kaip į iškilmingą ir įtikinamai suformuluotą teiginį, iliustruojantį apaštalo mintį apie dėkingumą už dovanai teikiamą malonę.

Evangelijoje pateikiami trys palyginimai – apie paklydusią avį, pamestą drachmą ir sūnų palaidūną. Pastarasis palyginimas apmąstomas ir ketvirtojo gavėnios sekmadienio liturginiuose skaitiniuose. Įdomu tai, jog pirmuosiuose dviejuose palyginimuose net neužsimenama apie nuodėmę ar kažkokį savanorišką atsiskyrimą nuo Dievo. Avelė tiesiog nuklysta, o moneta netyčia pametama. Abi jas pavyksta rasti. Siedami šiuos du palyginimus su sūnaus palaidūno palyginimu įžvelgiame Bažnyčios troškimą skelbti galutinį išgelbėjimą. Neneigiama, jog nuodėmė yra reali, – būtent todėl reikalingas išganymas.

Jėzus bendraudavo su žmonėmis, turinčiais prastą reputaciją teisuolių ir fariziejų akyse. Minios žmonių, sekančių paskui Mokytoją, kėlė fariziejų įniršį, tai buvo iššūkis veidmainystei. Jėzus leidžia suprasti jo provokuojančią nuostatą nusidėjėlių atžvilgiu trimis palyginimais. Juose trykšta didžiulis džiaugsmas, nes Dievas randa tai, kuo rūpinosi ir ko ieškojo. Šis Dievo džiaugsmas yra slėpinys ir drauge tikrovė. Nusidėjėlio atsivertimas užlieja dangų džiaugsmu. Jau pranašas Michėjas sakė, jog Viešpats būna laimingas, galėdamas atleisti: „Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui” (Mch 7, 18). Džiaugsmas dėl atsivertusio nusidėjėlio atskleidžia tą didžiulį skirtumą tarp dangiškosios ir žemiškosios tikrovės. Jeigu mes mokėtume džiaugtis nusidėjėliais ir ypač tais, kurie mus įskaudino, – argi šis pasaulis ir mūsų širdys netrykštų džiaugsmu? Dievo karalystė yra „džiaugsmas Šventojoje Dvasioje” (Rom 14, 17). Dievas kviečia mus dalyvauti jo džiaugsme.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0116/116hom1.html