Visi išgyvename įtampą tarp išpažįstamo tikėjimo reikalavimų ir gesinančios kasdienio gyvenimo aplinkos. Bažnyčioje išgirstą žodį, širdyje priimtus pasiryžimus lengvai užgožia televizorius, įsuka ir praryja tos pačios kalbos apie gyvenimą ekrane, apie jame nuolat šmėžuojančius ir nervinančius kvailius, nevykėlius, vagis, nusikaltėlius, apgavikus. Tačiau atkreipkime dėmesį – kiek laiko sekmadienį atmintyje ir širdyje išlieka išgirstas Dievo žodis… Rekolekcijų dalyviai taip pat patiria Dievo žodžio iššūkį ir skausmingą susidūrimą su įprastine tikrove. Apmąsčius, net juntamai patyrus Dievo malonės ženklus, tenka nusileisti ant kietos žemės. Gavėnios laikotarpis ragina mus aštriau ir gyviau išgyventi Dievo žodžio iššūkį kasdienybei.

Šiandienos Evangelijos skaitinys prasideda žodžiu „netrukus“: „Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą.“ Jėzus buvo tik ką pakrikštytas Jordane, ką tik nuskambėjo Tėvo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Po tokio aiškaus Dievo meilės paliudijimo – dykumos išbandymas. Išvadavęs iš Egipto vergijos Dievas veda savo mylimą tautą ne į pažado žemę, bet pirmiau į dykumą. Dykumos patirtis patikrina ir nuskaistina meilę. Dievas per pranašą Ozėją kalba apie savo tautą: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį“ (2, 16).

Kitais liturginio ciklo metais, kai gavėnios pradžioje skaitomos Mato ir Luko evangelijų ištraukos, plačiau atskleidžiamas trejopas Viešpaties gundymas. Evangelistas Morkus glaustame pasakojime vien tik pastebi, kad Jėzus buvo gundomas. Jėzus patiria šėtono gundymus, panašiai kaip Izraelio tauta dykumoje. Jėzus nesigėdijo gundymų ir pasakojo apie juos savo mokiniams. Tie gundymai buvo nukreipti ne tiek į patį Jėzų, kiek į jo užduotį. Iš pasakojimo aišku, kad jis nepasidavė pagundoms ir tuomet pradėjo savo misiją.

Pagundos yra šio pasaulio dalis. Jų sudėtingumas tas, kad jose visuomet yra patrauklumo ir gėrio elementų. Šėtonas savo viliones net grindžia Rašto žodžiais – tai perduota Mato ir Luko evangelijose. Pradžios knygoje pasakojama, kad kreipdamasis į moterį gundytojas taip pat sėjo abejonę Dievo žodžių teisingumu. Pojūčiai irgi pasiduoda valios tėkmei: medis atrodė „geras maistui ir žavus akims“. Pasiduodamas pagundai žmogus iškreipia grožį ir gėrį, paversdamas tai blogiu. Žmogaus kūnas yra gražus, bet, pavyzdžiui, pornografija šį grožį iškreipia, sugriauna ir galiausiai veda į mirtį.

Jėzaus buvimas dykumoje primena biblinius išbandymo, pasirengimo ir pasninko laikotarpius. Mozė keturiasdešimt dienų pasninkavo ant Sinajaus kalno, o Elijas keturiasdešimt dienų keliavo į Horebo kalną. Keturiasdešimt dienų ir naktų lijo lietus, kol pasidarė tvanas Nojaus laikais. Evangelija ne tik atskleidžia Jėzaus panašumą su Nojumi, Moze ir Eliju. Matome, kad su Mesiju atėjo istorijos išsipildymo valanda. Evangelistas neakcentuoja Jėzaus kovos su šėtonu. Mesijas nugali blogio gundymą, grąžinama pasaulio darna.

Lakoniškas pasakojimas leidžia numanyti, kad Jėzus taikiai gyveno su laukiniais žvėrimis. Atėjo Izaijo išpranašautas laikas, kai „vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko” (Iz 11, 6). Kristui tarnaujantys angelai reiškia grąžintą vienybę tarp žemės ir dangaus. Ši vienybė galutinai patvirtinta ant Kryžiaus.

Į dykumą Jėzų akina ne smalsumas, ekstremalių patirčių ar nuotykių paieška. Dievo Dvasia veda Jėzų į vienatvę, mirties artumą, kur jis gali patirti Dievo artumą. Kas atsiveria vienatvei, atsiveria taip pat ir mirties galimybei, pratinasi mirti. Tai viena iš priežasčių, kodėl daugelis žmonių instinktyviai bijo ir šalinasi vienatvės. Jie nesąmoningai ir lengvabūdiškai nori triukšmu ir bruzdėjimu apsisaugoti nuo mirties. Mesijas Jėzus vienumoje sutinka gyvąjį Dievą. Žmogiškosios egzistencijos paribyje jis yra pamokomas ir sustiprinamas. Dvasinė stiprybė neįsigyjama turgaus aikštėje.

Turime pozityviai priimti tai, kad evangelistai skirtingai atpasakoja tą patį įvykį ir akcentuoja kitus dalykus. Pavyzdžiui, Morkus nemini to, kad Jėzus dykumoje pasninkavo. „Angelai jam tarnavo“ – gal tai reiškia, kad Dievo pasiuntiniai aprūpino Jėzų maistu? Panašiai kaip pranašas Elijas buvo angelo maitinamas kelionėje arba Izraelio tauta dykumoje maitinta per Dievo apvaizdą. Pasninko tikslas nėra vien maisto kiekio apribojimas. Svarbiausia stiprinti ryšį su Tėvu. Asketiniai apsimarinimai gali duoti net priešingų vaisių – ugdyti fariziejišką puikybę: mano valia stipri, aš įstengiu. Nuolankiai pasninkaudamas žmogus gali geriau suvokti savo kaip kūrinio priklausomybę, ribotumą. Tik nuolankia širdimi galiu išgirsti ir priimti sustiprinančius žodžius: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-03.pdf