Sinagogoje buvo suformuluota 616 įsakymų, iš jų 248 teigiami ir 365 neigiami, savo ruožtu šie nuostatai suskirstyti į mažuosius ir didžiuosius. Tokiame gausume žmogui norisi aiškumo, paprastumo, nuoširdumo. Be to, žmogus ieško saugumo. Įstatymas gali būti būdas, kaip tą saugumą pasiekti. Meilė – įsakymo pilnatvė. Jėzus, atsakydamas į klausimą, neišskyrė kurio nors įsakymo, bet, kas Įstatyme buvo svarbiausia, suvienijo. Meilė Dievui ir meilė žmogui nėra tarpusavyje atskiriamos ir nepriklausomos: artimo meilė yra kelias, Dievo meilė – tikslas. Šv. Dorotėjus iš Gazos († apie 570) paaiškina: „Įsivaizduokite ant žemės nupieštą apskritimą, skriestuvu nubrėžtą ratą, ir to apskritimo centrą. Jį kaip tik vadiname rato viduriu. Protu apmąstykite, ką jums sakau. Įsivaizduokite, kad tas ratas – tai pasaulis, jo centras – Dievas, o spinduliai – tai įvairūs žmonių keliai ir būdai. Kai šventieji, trokštantys priartėti prie Dievo, eina link rato vidurio, tiek, kiek jie prasiskverbia gilyn į vidų, tiek priartėja ir vieni prie kitų; ir kuo labiau priartėja vieni prie kitų, tuo labiau priartėja prie Dievo. Jūs suprantate, kad tas pats atsitinka ir einant priešinga kryptimi, kai nusisukame nuo Dievo norėdami pasitraukti tolyn: akivaizdu, kad kuo labiau nutolstame nuo Dievo, tuo labiau nutolstame vieni nuo kitų, ir kuo labiau nutolstame vieni nuo kitų, tuo labiau nutolstame ir nuo Dievo.“

Mes buvome sukurti mylėti. Tiesa, tokio raidiško teiginio Biblijoje nėra. Evangelisto Jono tvirtinimui, kad „Dievas yra meilė“, nerasime ekvivalento „žmogus yra meilė“. Tačiau iš fakto, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, peršasi tokia išvada. Jėzaus raginimas mylėti ir mūsų pasirinkimas mylėti yra ne mūsų tikrosios prigimties neigimas, bet teigimas. Tam, kad būtų išsaugota mūsų tikroji tapatybė.

Šiame pagrindiniame įsakyme mylėti Dievą ir artimą, regis, glūdi dvi prieštaros. Dievo niekas nėra matęs, kaip galima jį mylėti? Meilė galiausiai yra jausmas, jis yra arba jo nėra, ir negali būti pagimdyta valios – kaipgi galima įsakyti mylėti? Pirma iš šių prieštarų Biblijoje atrodo patvirtinama sakant: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Tačiau šiuo sakiniu neteigiama, kad Dievo meilė negalima. Čia pabrėžiamas Dievo meilės ir artimo meilės neatsiejamas ryšys. Jos taip glaudžiai susijusios, kad teiginys, jog Dievas mylimas, virsta melu, jei žmogus nuo artimo nusigręžia. Artimo meilė yra kelias į susitikimą su Dievu, ir kas nusuka akis nuo artimo, tampa aklas ir Dievo atžvilgiu.

Tiesa, niekas nėra matęs Dievo, koks jis yra kaip toks. Tačiau jis mums nėra visiškai neregimas, nėra tiesiog neprieinamas. Dievas pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 10), ir ta jo meilė mums pasirodė, tapo regima per tai, kad jis „atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Dievas tapo regimas: Tėvą galime išvysti Jėzuje (plg. Jn 14, 9).

Jis pirmas mus pamilo ir pirmas toliau myli. Todėl į tai galime atsakyti meile. Dievas neįsako jausti jausmo, kurio neįstengiame savyje sužadinti. Jis myli mus, leidžia mums savo meilę pamatyti bei patirti, ir iš to Dievo pirmumo mumyse kaip atsakas gali kilti meilė. Šioje susitikimo eigoje aiškiai atsiskleidžia, kad meilė nėra vien jausmas. Jausmai ateina ir praeina. Jausmas gali būti įstabi pradinė kibirkštis, bet jis nėra visa meilė. Per apsivalymo ir brendimo procesą meilė aprėpia visas žmogaus dorybes ir įtraukia visą žmogų.

Dievo ir žmogaus meilės istoriją sudaro būtent tai, kad ta valios bendrystė išauga į mąstymo ir jausmo bendrystę, taip mūsų ir Dievo valiai vis labiau sutampant: Dievo valia man jau nebėra svetima, primetanti įsakymus iš išorės, bet yra mano paties valia, patiriant, kad Dievas manyje yra „giliau nei pati giliausia mano gelmė“ (šv. Augustinas, † 430).

Tad artimo meilė yra tai, kad aš Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis bei vadovaudamasis savo jausmais, bet Jėzaus Kristaus žvilgsniu. Po kito išore pamatau jo vidinį meilės, pagarbaus dėmesingumo lūkestį – gesto, kurį parodyčiau bei atlikčiau ne tik per tam tikras institucijas, spaudžiamas kokios nors būtinybės ar tikėdamasis atlygio.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-15.pdf