Žemiškojo gyvenimo metu pats Jėzus buvo globėjas savo mokiniams. Dabar, rengdamasis nuo jų atsiskirti, jis žada jiems atsiųsti kitą Globėją. Jėzaus prašymu jį mokiniams atsiųs Tėvas. Mokiniams jo reikia, kad galėtų ištikimai tęsti Jėzaus mokymą ir vykdyti jo užduotį. Šis Globėjas visuomet liks su Jėzaus mokiniais. Žodžiai „per amžius“ reiškia, jog šis Globėjas skiriamas ne tik pirmosios kartos, bet ir visų laikų Jėzaus mokiniams, visų laikų Bažnyčiai: joje ir su ja lieka Tiesos Dvasia.

Šis Globėjas pažadamas tik mokiniams. Žmonės, kurie užsisklendžia nuo Dievo veikimo (Jėzus vadina juos „pasauliu“), negali jo priimti, nes yra priešingos prigimties, jie akli ir kurti viskam, kas dieviška. Negali jo regėti ir suvokti. Čia glūdi gilus skirtumas tarp Jėzaus mokinių ir Jėzaus vengiančių žmonių. Žinoma, Dievo Dvasia veikia taip pat ir nutolusiuose žmonėse, tačiau ji pas juos „nepasilieka“. Krikščionys iš patirties pažįsta Dvasios veikimą. Kiti net nežino, kam dėkoti už tai, kas jiems dovanojama.

Globėjas daro tai, ką darė Jėzus: padeda mokiniams atsilaikyti prieš pasaulio audras, išlaikyti tiesą ir vienybę, dovanoja Bažnyčią turtinančią charizmų bei iniciatyvų pilnatvę. Jėzus pažadėjo nepalikti mokinių našlaičiais. Jis žino, jog jam iškeliavus mokiniai gali panašiai jaustis, nes Jėzus buvo daugiau nei vien mokytojas. Bendrystė su Jėzumi mokinių širdyse užėmė daug vietos, dabar jie skausmingai išgyvena atsiskyrimą. Jėzus saviškiams yra daugiau negu tėvas ar motina. Dabar jo mokiniai gali jausti tuštumą, galvoti, jog niekas jais nesirūpina. Jėzus guosdamas pažada, jog po valandėlės kitokiu būdu grįš pas juos. Jis grįš ne taip, kaip gyveno pasaulyje visiems matomas. Dabar jis ypatingu būdu bus savo mokiniams. Tik paskutinę dieną šlovingai pasirodys viešai visam pasauliui. Jie vis giliau įauga į begalinį Dievo slėpinį. Jėzus vaizduoja mūsų gyvenimą, glūdintį Dieve, drauge dovanojantis vienas kitam: „Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.“ Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi sakė, kad meilė yra ne turimas lobis, bet abipusis įsipareigojimas.

Daugybė nesusipratimų kyla dėl meilės ir įsakymų. Vieni mano, jog mylinčiam nereikia jokių įsakymų. Kiti – jog meilė yra nepatikimas jausmas, kuris gali išsisklaidyti. Jų nuomone, tik ištikimybė įstatymams garantuoja pastovų moralinį gyvenimą. Jėzus sako: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“ Jono evangelijos kontekstas rodo, jog čia kalbama apie du įsakymus, kurie iš tikrųjų sudaro vieną – mylėti Dievą ir taip pat mylėti žmones. Laikytis įsakymų reiškia juos pažinti ir pripažinti. Net tarp krikščionių yra tokių, kurie yra linkę nepaisyti, ką liepia Jėzus. Jėzaus įstatymai leidžia mums suvokti apie save net tai, ko iki šiol nesuvokėme, pažinti nepažintas galimybes. Iš įsakymų suprantame ne vien tai, kokie turime būti, bet ir tai, kokie galėtume būti. Jėzaus įsakymai yra kitokio pobūdžio negu Senojo Testamento nuostatai. Tai nereiškia, kad jie mažiau saistantys. Jėzus veikiau kviečia, o ne liepdamas nurodo. Jėzaus įsakymams būdinga meilė ir pasiryžimas. Jie nėra lengvai įvykdomi, bet įmanomi per Dievo malonę. Meilė Jėzui nėra vien moralinė teorija ar neapčiuopiama jausmų apraiška. Šią meilę galima įrodyti ir vykdyti. Jėzus pažada jį mylinčiam žmogui: ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu. Slaptingasis Kristus nebūtinai apsireikš girdimais žodžiais ar regimais ženklais. Ištikimas Jėzaus mokinys maldoje išmoksta skaityti gyvenimo patirčių knygą. Kas niekina ar neigia mistines krikščionybės patirtis, drauge nepriima save dovanojančios Kristaus meilės.

Diakonas Pilypas, išvykęs iš Jeruzalės, skelbia Kristų Samarijoje ir krikštija Jėzaus vardu. Apaštalai Petras ir Jonas vyksta į Samariją, kad pakrikštytiesiems Jėzaus vardu būtų išlieta Šventoji Dvasia. Šioje apaštalų maldoje teologai įžvelgia Sutvirtinimo sakramento pagrindą. Apaštalų rankų uždėjimas aiškiai atskiriamas nuo Krikšto apeigų. Ką samariečiams reiškė Dvasios dovana? Anuomet samarietei moteriai Jėzus kalbėjo: „Jei tu pažintum Dievo dovaną.“ Šiuose žmonėse Dievo dovana jau veikė, tačiau apaštalų rankų uždėjimu jų širdys visiškai atsivėrė, jie galėjo tobuliau pažinti Jėzaus dievystę.

Apaštalų darbuose rašoma, jog Pilypas veikia su didžia galybe. Jis gydo, daro stebuklus ir kelia visų entuziazmą. Tačiau jis „neįgaliotas“ pakrikštytiesiems suteikti Šventąją Dvasią. Atsiųsti iš Jeruzalės Petras ir Jonas Samarijoje nepadaro stebuklų, tačiau suteikia Šventąją Dvasią. Šiame aprašyme nieko nesakoma, kaip buvo priimti Petras su Jonu, tačiau galima įsivaizduoti, jog nebūtinai taip pat entuziastingai kaip Pilypas. Galima numanyti, jog susižavėję Pilypu vietiniai krikščionys norėjo gauti Šventąją Dvasią būtent per jo rankų uždėjimą. Tokia jausena būdinga taip pat mums. Gal laukiame, jog Šventoji Dvasia ateis į mūsų gyvenimą tokiais regimais ženklais, kurie lydėjo Pilypo skelbimą? Gal priimdami sakramentus darome išlygas, vertiname teikiančio kunigo ar vyskupo būdo bruožus, prisigaudome kalbų ir apkalbų, domimės jų „dvasinėmis galiomis“?

Apaštalas Petras savo laiške ragina krikščionis būti pasirengusius ginti savo turimą viltį (1 Pt 3, 15). Jis tai rašė turėdamas omenyje anuomet Kristaus mokiniams taikytus šmeižikiškus kaltinimus. Šiandien pasaulyje taip pat girdime daug dažnai prasimanytų, deja, kartais ir pagrįstų kaltinimų Bažnyčios tikintiesiems, net dvasininkams. Girdint tai ir suvokiant žmogaus silpnumą, sunku išlaikyti viltį, reikia stengtis netapti nevilties skelbėju. Laimei, mums žadėtoji Tiesos Dvasia nepaliaujamai gaivina mūsų viltį ir įtikina meilės galia.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-07.pdf