Broliai ir seserys, šio sekmadienio Evangelija mus perkelia į praeito sekmadienio Evangelijoje aprašytą įvykį Nazareto sinagogoje ir pateikia liūdną tolesnių įvykių – kylančių konfliktų tarp Nazareto gyventojų ir Jėzaus – aprašymą. Kai po savo krikšto Jordano upėje Jėzus Nazareto sinagogoje prisistato kaip Mesijas, jis iš karto brutaliai atmetamas, atstumiamas ir net pasmerkiamas myriop. Kaip suprasti tokį Nazareto gyventojų elgesį? Iš kur toks įtūžimas, kuris galėjo baigtis žmogžudyste?

Visų pirma turime žinoti, Nazaretas Izraelyje neturėjo gero vardo. Jo gyventojai buvo pagarsėję peiktinu elgesiu. Kai Pilypas pasakė Natanaeliui, kad susitiko su Jėzumi iš Nazareto, šis stebėdamasis tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jn 1, 46). Nazaretiečiai laukė iš Jėzaus kokios nors konkrečios naudos. Jie girdėjo, kad jis gydė ligonius kitur, bet to nedarė savame mieste, saviesiems. Iš čia nepasitenkinimas ir pyktis. Juolab Jėzus prikišo jiems jų netikėjimą ir pabrėžė, kad jie neverti patirti antgamtinių ženklų. Nazaretiečius labiausiai piktino, kad Jėzus prisistatė esąs pranašas ir Mesijas. Tai jie laikė nepagrįsta pretenzija ir piktžodžiavimu Dievui. Kaip jis gali būti Mesijas, kai jie jį pažįsta ir žino, jog jis yra dailidės Juozapo sūnus, augo tarp jų ir turi čia savo giminaičių? Juk Rašto žinovai mokė ir teigė, kad Mesijas pasirodys netikėtai, ir niekas nežinos, iš kur jis bus kilęs.

Kažkas panašaus šiandien kartais vyksta ir tarp mūsų. Žiū, koks kolega tapo žinomu dėl pasiekto mokslo laipsnio, artistinių ar sportinių gabumų. Ir mes sau mąstome: kaip tai gali būti? Juk jis kilęs iš negarsios, niekam nežinomos giminės! Mes pažįstame jo tėvus, brolius ir seseris. Jis niekuo neišsiskyrė. Ir sukyla mūsų panieka, o kartais ir pavydas, kuris gali peraugti į atviros neapykantos žmonėms jausmą, susijusį su išdavyste, intrigomis, šantažavimu. Šis negatyvus jausmas dažnai paskatina žmones padaryti net nusikaltimus. „Veltui tikėsis dangiškų malonių ir gailestingumo tas, kuris maitina save pavydu kitiems“, – primena šv. Ambraziejus.

Žmogus visada yra tas pats. Nazaretiečių elgesys su Jėzumi randa daug atgarsių žmonijos istorijos eigoje. Todėl Evangelijos pasakojimas mums visiems yra pamoka.

Nazaretas neturėjo gero vardo Izraelyje. O vis dėlto Nazarete gyveno Šventoji Šeima, joje augo pasaulio Atpirkėjas. Šitai sako, kad žmonių sprendimai ir vertinimai visada yra tik daliniai ir paviršutiniški, todėl jiems neturi būti teikiama absoliuti reikšmė. Visada ir visur tarp blogų randasi ir gerų, ir priešingai. Reikia tikėti, kad net ir blogiausiomis sąlygomis, net ir labiausiai sugedusioje aplinkoje gali išaugti gerų ir net šventų asmenybių.

Taigi klysta, kurie vienur mato tik gera, o kitur tik bloga. Buvo laikai, kai vertinti kilmingieji, o eiliniai žmonės niekinti. Buvo laikai, kai apie asmens vertę buvo sprendžiama pagal kraują bei kilmę. Buvo laikas, kai sovietinė liaudis buvo aukštinama, o partija vos ne šventąja skelbiama. Atėjo laikai, kai aukštas postas, brutali jėga ir pinigas vertinami labiau už žmogiškumą. Lygiai taip ir su Bažnyčia. Juk Dievas yra visų Tėvas. Kristus už visus numirė ant kryžiaus. Taip ir Bažnyčiai nėra skirtumo tarp turtingo ir vargšo, tarp galingo ir silpno, tarp profesoriaus ir kaimiečio: Bažnyčiai visi yra jos vaikai. Bažnyčia glaudžia prie savęs silpnuosius ir galinguosius, beturčius ir turtuolius, kad bent kuriuos iš jų išgelbėtų. Juk ir Kristus neskirstė žmonių į turtinguosius ir vargšus. O nusidėjėlių galima rasti tiek turtuolių rūmuose, tiek vargšų lūšnose.

Kodėl Jėzus buvo atstumtas? Pirmoji priežastis – Jėzaus įsikūnijimas. Žmonės laukė įspūdingo, darančio nepaprastus stebuklus ir magiškus darbus Mesijo. Ji nesuprato, jog Dievas veikia ir per paprastą žmogaus prigimtį. Jėzus buvo neturtingas, neužėmė aukštos socialinės padėties. Kita Jėzaus atmetimo priežastis – stebuklų troškimas. Tačiau Jėzus nedarė stebuklų savo naudai, dėl savo gerovės. Jis nesiekė turtų, garbės, populiarumo, jėgos. Jėzui visų pirma svarbu buvo žmogaus tikėjimas Mesiju.

Nazaretiečiai priekaištavo Jėzui, kad jis kitur, o ne savam mieste darė gera. Savimeilė visada buvo ir yra žmogaus nepasitenkinimo, priekaištų ir net pykčio kitam ir net Dievui priežastis. Kai viskas sekasi, kai nieko nestokoja, žmogus neretai nusigręžia nuo Dievo. Bet kai pradeda ko nors stokoti, kai vien savo jėgomis negali sau padėti, gręžiasi į Dievą, šaukiasi jo pagalbos. Šiuo atveju žmogus kreipiasi į Dievą ne iš meilės, o iš reikalo. Mat dažnai žmogus žiūri į Dievą ne kaip vaikas į tėvą, o kaip tarnas ar vergas į šeimininką. Jei būna išklausytas, paprastai nejaučia dėkingumo, lygiai kaip nejaučia dėkingumo pavaldinys viršininkui, kadangi laiko, jog turi teisę prašyti ir gauti. Jei Dievas neišklauso, tada pyksta ant jo ir jam priekaištauja.

Visada buvo ir yra žmonių, kurie šalinasi Dievo, nes nenori priklausyti nuo jo, kadangi laiko save išmintingais ir mano esą pajėgūs būti visiškai savarankiški.

Jis ir mums sako: mokinys nėra aukštesnis už mokytoją. Tas, kas nori gyventi pagal savo tikėjimą ir jį liudyti žmonių akivaizdoje, visada susilauks nesusipratimų ir opozicijos, ne tik iš svetimųjų, bet ir iš savo draugų.

Kodėl žmonės atmeta pranašą, kuris kalba Dievo vardu? Pranašas yra labai jiems nepatogus. Žadina juos iš miego, smerkia klaidas, kviečia keisti gyvenimą ir žengti Evangelijos nurodytu keliu. Nazaretas atmeta Jėzų, kadangi jis gyventojų prašo radikaliai keisti gyvenimą, papročius ir mąstyseną. Gyventojai bando įvairiais priekaištais išsisukinėti ir išvengti dvasinės kaitos. Jiems yra lengviau apkaltinti Jėzų ir įrodinėti, kad jis nėra Mesijas. Pasauliui labai trūksta Evangelijos pranašų. Jų trūksta šiandien labiau nei kada nors anksčiau. Kiekvienas iš mūsų esame kviečiami būti pranašais, liudijančiais kiekvieną dieną Evangeliją žodžiais ir darbais visur: šeimoje, darbe, mokykloje. Kaskart klauskime savęs, ar prie manęs prisiartinę žmonės gauna stimulą būti geresni? Ar uoliai priimu Jėzaus kvietimą atsiversti kiekvieną dieną?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-12.pdf