Matydami fizinę negalią turintį žmogų būname sukrėsti ir susigraudiname, tačiau kur kas daugiau žmonių kamuoja dvasinės sielos negalios. Mes šių sielos negalių, kurios labai trukdo asmenims bendrauti su Dievu, išorėje nematome. Dažniausiai užjaučiame fizinį trūkumą ir skausmą kenčiančius žmones, nepagalvodami, jog daugelio dvasia kenčia kur kas skaudžiau negu kūnas. Jėzus nori, kad suprastume, jog sveikata nėra vienintelis žmogaus laimės šaltinis. Žmogui reikia daug daugiau. Juk žmonės kenčia ne tik nuo ligų, bet ir nuo vienatvės, nuo meilės trūkumo, nuo šeimos subyrėjimo, nuo kalčių ir nuodėmių.

Kur kas baisesnė yra dvasinė kurčnebylystė. Taip atsitinka, kai žmogus netenka tikėjimo. Jis atmeta tikėjimą girdėti Dievo balsą ir kartu negali papasakoti nuostabių Dievo darbų. Jėzus perspėja nusidėjėlius: „Kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi? Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34). Apaštalas Paulius sako: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13). Kurčias ir nebylys teologine prasme yra tas, kuris nesiklauso Dievo balso, jo neskelbia ir nevykdo savo gyvenime. Kristus stebisi tokiais žmonėmis sakydamas: „Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?!“ (Mk 8, 18).Visi jaučiame sunkumą ir nepajėgumą nuoširdžiai bendrauti su Dievu ir tarpusavyje. Kažkas mūsų viduje su abejingumu ir egoizmu trukdo veikti. Net bažnyčioje pradedame panašiai elgtis kaip fariziejus: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai“ (Lk 18, 11). Būtina, kad Jėzus išgydytų mūsų akis tikėti, apvalytų širdį mylėti, ausis – klausytis Dievo žodžio. D. Bonhoefferis sakė: „Pirmasis patarnavimas, kurį privalome atlikti broliams, tai išklausyti juos. Tas, kas nemoka išklausyti savo brolio, greitai nemokės klausytis Dievo.“ Deja, dažnai nemokame klausytis ir kalbėti širdimi. Negirdime tėvų, negirdime vaikų, negirdime žmonos ar savo vyro. Kiek yra šeimų, kur artimieji kalba lyg tarp kurčiųjų. Čia atsiranda didžiausios tylėjimo ir vienatvės dykumos.

Būname panašūs į kurčnebylius, kai gyvename nuodėmėje. Tuomet net būdami šalia Dievo negirdime jo žodžių, nes mūsų sąžinė būna kurčia. Nuodėmė mus uždaro savo egoizme. Puikybė lyg vaškas užlipdo žmogaus sąžinės ausis. Toks žmogus tampa susirūpinęs nesibaigiančiais materialiniais reikalais ir turtais, virsdamas visiškai kurčias kitų nelaimingų žmonių prašymams ir dejonėms. Jis tampa nebylys, nesikalba maldoje su Dievu, Dievui nedėkoja ir Jo negarbina. Taip susergama abejingumo viskam, išskyrus pinigą, liga.

Kalba yra didelis žmonių turtas. Tačiau, kaip ir kiekvienas turtas, kalba turi būti vartojama išmintingai. Kristus perspėja: „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 36–37). Mokslininkai apskaičiavo, jog žmogus per dieną pasako nuo 4 iki 6 tūkstančių žodžių. Per metus ištaria nuo 1 iki 2 milijonų žodžių. Jeigu kas mūsų žodžius užrašytų į knygas, kokia didelė susidarytų knygų krūva! Ištisa biblioteka. Kažin kaip reaguotų žmonės, jeigu tokias knygas pradėtų įdėmiai skaityti. Skaitydami jie atrastų, kiek daug kvailysčių esame prišnekėję, kaip dažnai buvome neteisūs ir apkalbėjome kitus. Skaitytojai būtų patenkinti radę mūsų žodžius teisingus, malonius, mandagius. Ypač ten, kur išreiškėme meilę, dėkingumą, užuojautą, pagalbą kitiems juos pamokydami ir t. t. Žinoma, daugeliu atvejų labai norėtume susigrąžinti savo žodžius atgal, deja, tai neįmanoma. Kartą viena moteris pagyrė motiną, kad ši išmokė savo dukrelę taip gražiai kalbėti. „Tas tiesa, – atsakė mama, – tačiau dabar aš ją mokau galvoti, o tai kur kas sunkiau.“

Todėl žmonės labai kenčia dėl savo plepumo. Ne visi geba Dievo duotą kalbos dovaną tvarkingai panaudoti. Plepumas, neapgalvota kalba dažnai sukelia daug kitų nuodėmių. Nesąžiningi žmonės kalbėdami šmeižia, apkalba, išduoda, meluoja, keikia. Kiek nemalonumų padaro ir sau, ir kitiems. Kaip dažnai žmonės dėl to susipyksta, įskaudina vienas kitą. Apaštalas Petras liepia atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1).

Dievo žodžio klausydami tampame dieviški, o velnio balso klausydami – velniški. Ieva paklausė piktosios dvasios balso ir užtraukė žmonijai blogį. Mergelė Marija klausė Dievo balso ir tapo visos žmonijos Išganytojo Motina. Krikščionių religija yra Dievo žodžio klausymosi ir jo skelbimo religija. Krikščionis yra Dievo žodžio klausytojas. Tai bendravimo su kalbančiu Dievu religija. Todėl būti savo sieloje kurtiems ir nebyliams yra didžiulis dvasinis blogis. Mes visi dvasiškai esame daugiau mažiau kurti, net ir tada, kai klausomės Dievo žodžio, rizikuojame būti bejausmiai ir abejingi. Jėzus yra mūsų sielų gydytojas. Jis gydo mus, kad kalbėtumės su Dievu ir broliais. Dievo paliestas žmogus esmiškai pasikeičia: akliesiems atsiveria akys, kurtieji girdi, nebyliai prakalba, luošieji vaikšto. Žmogus pradeda girdėti Dievą ir Jį skelbti.

Kitas svarbus patarnavimas – atvesti nutolusį nuo tikėjimo savo brolį prie Dievo, kad Dievas atvertų akis ir ausis tikėti. Krikščionis privalo būti neabejingas ir padėti broliui sugrįžti prie Dievo. Šiame kurčnebylio pagydyme mes matome Kristaus žodžio jėgą. Tai suprasdamas, romėnų šimtininkas Kristų prašo: „Viešpatie, tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“ (Mt 8, 8). Žmogaus vidus pasveiksta, kai jis atsiveria Dievui. Atveria ausis Dievo žodžiui ir lūpas, kad bendrautų su Dievu ir Jį šlovintų.

Melskime Jėzų, kad mus apsaugotų nuo dvasinio kurtumo bei nebylystės!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-08.pdf