Savo viešosios veiklos metu, skelbdamas Evangeliją minoms, Jėzus labai intensyviai dirbo. Tačiau jam teko neretai sustoti, padaryti pauzes, pasiekus kokią nors mėgiamą dykvietę ne tik ilgiau melstis savo Tėvui, bet ir pailsėti bei atsipalaiduoti su apaštalais. Tokios sakykim „atostogos“ arba „rekolekcijos“ buvo ypač svarbios apaštalams, kurie buvo pašaukti ne tik bendradarbiauti su Jėzumi žmonių tarpe, bet ir paprastai „būti“ su juo.

Jiems reikėjo visur ir visada bendrauti su savo mokytoju kasdienybėje, jie turėjo giliai patirti koks yra bendravimas su Dievo Sūnumi ir dviem kitais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis. Nes vienas svarbiausių jų davinių bus liudyti būtent tą bendravimą ir jį perduoti mums Bažnyčioje. Išgirdęs žinią apie Jono Krikštytojo nužudymą, Jėzus tikriausiai manė, kad dvasinis poilsis bei padrąsinimas bus reikalingas mokiniams norint juos paguosti ir padėti atsigauti po tokio tragiško ir sukrečiančio įvykio. Ir todėl jis siūlė jiems „pailsėti“, nuplaukti kartu į dykvietę, į vienumą.

Tačiau minios greit tai sužinojo, ir didelis žmonių būrys atbėgo žemės keliais į vietą, kur Jėzus turėjo išlipti. Žmones troške trokšto girdėti Viešpaties dėstomus su autoritetu ir švelnumu pamokymus, jie troško išgydymo nuo ligų ir išvadavimo nuo vargų ir nuodėmių. Matydamas daugybę žmonių, Jėzus pasigailėjo jų nes jie buvo kaip avys be piemens. Pakeisdamas savo planus, Jėzus ėmė juos gydyti ir ilgai mokyti. Atrodo, kad visai sugadintas apaštalų poilsis su Viešpačiu. Dabar, nori jie to, ar ne, negali atsisakyti padėti savo mokytojui šiame nenumatytame tarnavime.

Tačiau atėjus vakarui jie ėmė jausti, kad to gana. Jie pasiūlė greitai atleisti minias, kad kiekvienas galėtų nupirkti sau netoli esančiuose kaimuose maisto vakarienei. Tuo tarpu, apaštalai tikėjosi, kad patys galėtų atskirai su Jėzumi ramiai pavalgyti penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, kurias jie buvo atsinešę kelionei. Šis siūlymas žmogišku požiūriu gali atrodyti sumanus. Nors apaštalų troškimas praleisti laiką vienumoje su Kristumi buvo iš esmės geras, jų požiūris dar buvo labai netobulas, žemiškas ir šiek tiek savanaudiškas. Bet Jėzus ketino kitaip spręsti vakarienės problemą.

Savo gundymo proga dykumoje, jis griežtai atmetė Šėtono siūlymą pakeisti akmenį duoną. Toks stebuklas, padarytas vien tik dėl „patogumo“ nebūtų turėjęs jokios prasmės jo misijai, kurios tikslas yra apreikšti žmonėms Dievo meilę ir tiesą. „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu išeinančiu iš Dievo lūpų“. O matydamas minias Jėzus pasigailėjo jų, jo širdis buvo apimtas gailestingumo . Jis tada prisiminė tą gailestingumą, kuris skatino jį tapti kūnu ir gyventi mūsų tarpe, tą gailestingumą, dėl kuriuo jis paaukos savo kūną už pasaulio gyvybę Paskutinės vakarienės metu ir ant kryžiaus.

Štai kodėl, minioms paskelbęs Dievo žodį, išgydęs jų ligas, Jėzus nori pamaitinti žmones ir jiems duoti būsimojo savo meilės, savo eucharistijos sakramento, ženklą. Padaugindamas duoną ir liepdamas mokinamas ją dalyti žmonėms, Jėzus pateikia apaštalams ir dvigubą pamoką. Viena vertus, jis skatino juos neprisirišti prie net reikalingiausių žemiškų dalykų, bet visuose atvejuose pasitikėti dangiškojo Tėvo atvaizda. Kita vertus, jis ėmė palaipsniui juos vesti į eucharistijos slėpinio tarnavimo dinamiką.

Jie turės ruošti kitus tinkamai priimti Viešpaties kūną ir kraują, dalyti eucharistiją žmonėmis ir pagarbiai saugoti palaimintosios duonos likučius ateičiai. Gal atlikdamas duonos padauginimo stebuklą Kristus buvo prisiminęs savo motinos prašymą Kanos vestuvėse, kai žmonės nebeturėjo vyno? Marijos prašymas visiškai skyrėsi nuo apaštalų siūlymo atleisti žmones, idant šie surastų sau duonos. Marija diskretiškai pristačiusi žmonių poreikius ir stoką Jėzui, netiesiogiai paskatino jį apreikšti iš anksto savo garbę ir išganymo slėpinį. Mat Marijos širdį jau buvo pilna jo Sūnaus velykinės meilės. Duonos padauginimo evangelijoje yra aiškus eucharistijos pranašavimas ir apreiškimas. Jo vienintelis motyvas yra Dievo meilė, Dievo gailestingumas.

Po Prisikėlimo ir Žengimo į Dangų, pašlovintas Jėzaus kūnas pasieks visas pasaulio vietas, visas žmonijos ir Bažnyčios istorijos epochas. Kunigų, apaštalų įpėdinių tarnavimo dėka, Kristaus kūnas bus aukojamas ir priimamas kiekvieną kartą kai eucharistiją bus švenčiama. Šio tikro duonos padauginimo dėka, visi žmonės galės tapti Kristaus nariais, dalyvauti jo aukoje ir jo maldoje, Kiekvienas galės patirti savyje tą intymaus gyvenimo bendravimą su Kristumi ir jo Tėvu, bendravimą, kurį patirdavo apaštalai kai Jėzus kviesdavo juos pabūti su juo dykvietėse, vienumoje.

Brangus broliai ir seserys, apmąstykime savo širdyse šio duonos padauginimo didumą. Ruoškimės tinkamai ir vaisingai priimti Eucharistiją, dėkodami Dievui už jo neapsakomą dovaną. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/292-duonos-padauginimas.html