Kadangi pranašas Elijas karštai gynė izraelitų tikėjimą į vieną Dievą, jo labai neapkentė karalienė Jezabelė, pagonių karaliaus Ahabo žmona. Ji norėjo, kad iki Palestinos nusidriektų tikėjimas pagonių dievu Baalu. Todėl karalienė nusprendė pranašą Eliją nužudyti. Elijas, gelbėdamas savo gyvybę, pabėgo į dykumą. Tačiau dykuma nebuvo labai saugi vieta. Kepino kaitri saulė, o apie maistą nebuvo nė kalbos. Bet nusiminusio pranašo Dievas neapleido, jį pamaitino ilgai keturiasdešimt dienų ir naktų kelionei iki Dievo kalno Horebo. Duona, kuria maitosi Elijas, yra Eucharistinės duonos, kurią mums duoda Jėzus Kristus, įvaizdis. Ši dvasinė duona ypatingai maitina žmogaus protą ir valią, jo moralinį gyvenimą. Mes savo gyvenime patiriame įvairių sunkumų ir nepriteklių, panašiai kaip pranašas Elijas. Labai išsektume ir nuskurstume dvasiškai, jeigu mūsų nemaitintų Jėzus Eucharistine duona. Mokslininkas Blezas Paskalis sakė: „O, kaip gera žmogui, kuomet jis pavargęs, veltui ieškodamas gerumo pasaulio gyvenime, ištiesia savo silpnas rankas į Kristų.“ Tai tiesa, Jis yra duona, nužengusi iš dangaus, nes taip tvirtino Kafarnaumo sinagogoje. Tačiau žydai nenorėjo tuo tikėti murmėdami: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? <…>Kaip jis gali sakyti: Aš esu nužengęs iš dangaus?“ (Jn 6, 42). Dar labiau jie pasipiktino, kai išgirdo Kristų sakant: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Kratydami galvas žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52).

Lygiai taip žmonėms sunku patikėti, jog šv. Mišių metu baltas duonos paplotėlis virsta Kristaus Kūnu. Kartą musulmonų grupė kalbėdamasi su katalikų kunigu Palestinoje tvirtino, jog tai visiškai neįmanoma. Tada kunigas jų paklausė: „Kai jūs buvote vaikai, buvote maži. Dėka ko jūs užaugote?“ – „Užaugome, kadangi maitinomės duona.“ – „Matote, gerbiamieji, jeigu jūsų organizmas gali duoną paversti kūnu, tai kodėl Dievo Sūnus Jėzus Kristus negali to padaryti?“ Nors šiame kunigo atsakyme musulmonams yra daug logikos, tačiau mes negalime sulyginti šių dalykų. Nes yra didelis skirtumas tarp natūralaus mūsų organizme duonos virtimo kūnu ir stebuklingo, akimis nematomo, baltutės ostijos pasikeitimo į Kristaus Kūną. Štai kodėl šv. Mišiose, po konsekracijos, kunigas ištaria: „Tikėjimo paslaptis.“

Nors mes šio slėpinio niekada iki galo ir nesuprasime, tačiau mums kur kas svarbiau praktiškai pasinaudoti Eucharistinės duonos vaisiais.

Kelias pas Išganytoją ir mūsų mylimą Jo Motiną Mergelę Mariją mums yra ilgas ir sunkus. Todėl Kristus mums siūlo šiame kelyje pasistiprinti nepaprasta duona, apie kurią jis pats sako: „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 48). „Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Tai labai neįtikėtini ir drąsūs Kristaus žodžiai. Nors mes šia duona maitindamiesi nemurmame kaip žydai, tačiau stebimės, kad mūsų tikėjimas nesustiprėja, viltis nepadidėja ir meilė labiau nesuliepsnoja. Čia atsiskleidžia mūsų eucharistinių komunijų neveiksmingumas ir dalyvavimo liturgijoje nevaisingumas. Dėl to reikia susimąstyti. Gal mes nejaučiame Kristaus Kūnui ir Kraujui nei alkio, nei troškulio? Gal neturime „apetito“ dvasiniams dalykams? Gal jie mums neskanūs? O gal deramai nepasirengiame šiam dvasiniam pasistiprinimui? Šie klausimai mums kelia sąmyšį ir kad į juos rastume atsakymą, reikia dar kartą prisiminti šio sekmadienio antrąjį skaitinį iš apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams. Čia apaštalas kalba apie tai, koks neturi būti krikščionis: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31). Ir tai tiesa, gerbiamieji, šiurkštus, piktas, egoistiškas, svaigalus ir narkotikus vartojantis žmogus nėra dvasingas. Jam šie dalykai yra tolimi ir neįdomūs. Jis gyvena tik šiandiena. Jis nealksta Kristaus duonos, jam reikia tik žemiško maisto ir materialinių vertybių bei kūno džiaugsmų.

Komunijos eina nemažai žmonių ir tai nereiškia, jog Eucharistiją priimantys yra tam gerai pasirengę. Tiesiog galbūt dažnas galvoja, ką kiti pasakys apie mane, jeigu neisiu šv. Komunijos, pamanys, kad esu didelis nusidėjėlis. Mes visi gerai žinome, jog šv. Komuniją priimti gali tie, kurie neturi sunkių nuodėmių, kurie yra atlikę nuoširdžią išpažintį. Kristus trokšta, kad kuo daugiau geros valios žmonių priimtų jį į savo širdį. Juk ne vienam gyvenime pasitaiko savitų sunkumų, panašių į pranašo Elijo vargus. Ne vienas tiesiog iš nevilties norėtų labiau mirti, nei kovoti už savo teises ir teisingumą. Tuomet prisiminkite Amžinojo gyvenimo duoną ir sustiprinkite savo protą ir valią naujai kovai už Dievo Karalystės plitimą šioje žemėje. Norėdamas apsaugoti nuo „apetito praradimo“ dvasiniams dalykams apaštalas liepia: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile“ (Ef 4, 32–5, 2). Štai koks turi būti krikščionio elgesys ir gyvenimas! Kokią reikšmę turėtų mūsų tikėjimo išpažinimai: „aš tikiu į Dievą“, „aš esu krikščionis“, „aš esu katalikas“, jei kasdieniniame gyvenime visiškai nesistengtumėme įgyvendinti tikėjimo principų? Ką reikštų dalyvavimas didžiausiuose atlaiduose, jeigu prireikus balsuotume prieš Bažnyčios mokymą ir pastoracinius planus. Deklaruoti tikėjimą yra visiškai skirtingas dalykas nei deklaruoti savo pajamas. Pajamos mūsų neįpareigoja, tačiau ypatingai įpareigoja tikėjimo išpažinimas. Tad dabar sugrįžkime prie klausimo, kodėl dvasinės pratybos, maldos, sakramentai neduoda mums laukto dvasinio pakilimo. Galbūt taip atsitinka, kai užmirštame, jog nei malda, nei sakramentai neveikia automatiškai. Jų veiksmingumas priklauso nuo mūsų sielos nusiteikimo, nuo pagrindinių – tikėjimo, vilties ir meilės dorybių praktikavimo. Eucharistinė, kaip dvasinė, duona ypatingai maitina žmogaus protą ir valią, jo moralinį gyvenimą. Šv. Grigalius apie Eucharistijos įtaką žmogaus gyvenimui rašė: „Šv. Komunija nuo žmogaus nenuima kryžiaus, bet duoda jėgų jį nešti.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-07.pdf