Viešpats Jėzus nusprendė Petrą padaryti uola, ant kurios stovi visas Bažnyčios statinys. Mes tikime, kad šią pareigą ir galią po Petro gauna kiekvienas jo įpėdinis, tai yra kiekvienas Romos vyskupas – kiekvienas popiežius. Krikščionys amžių būvyje daug kartų ginčijosi dėl popiežiaus primato – pirmenybės. Šie ginčai tapo susiskaldymo ir net tikėjimo brolių persekiojimų priežastimi. Viskas dėl mūsų puikybės, kurią teisingai dykumų tėvai laikė pirmąja ir didžiausia nuodėme. Daugelis klausinėjo, kodėl Romos vyskupas taip valdingai elgiasi? Kuo apaštalas Petras geresnis už kitus apaštalus? Kuo jis geresnis už Paulių? Iš tikrųjų niekuo ypatingu Petras neišsiskyrė. Jį apnikdavo abejonės, dažnai stengėsi būti pirmas, tačiau jam ne visada užtekdavo tikėjimo. Prisiminkime, kaip jis ėmė skęsti pabandęs eiti vandens paviršiumi arba kaip tris kartus išsigynė, kad nepažįsta Jėzaus. Petras buvo karšto būdo. Dažnai pasielgdavo neapgalvojęs, pavyzdžiui, kai Alyvų sode kardu nukirto Malkui ausį. Dažnai nesuprato Jėzaus mokymo. Net stengėsi Jėzų atkalbėti nuo kryžiaus kančios. Petras net nebuvo pirmuoju kankiniu: pirmasis už Jėzaus mokymą nukankintas šv. Steponas. Tačiau būtent Petrą, o ne kitus apaštalus Jėzus pasirinko Bažnyčios uola. Taip atsitiko dėl Petro tikėjimo ir meilės Jėzui, kuriuos jis išpažino Jėzaus akivaizdoje. Nes daug kas abejojo, ar tai Jėzus. Vieni Jėzų laikė Jonu Krikštytoju, kiti pranašu Eliju ar Jeremiju, ar dar kokiu pranašu. Niekas nedrįso drąsiai pasakyti tiesos. Vienintelis žmogus, kuris išpažino Jėzų esant Mesiją, buvo apaštalas Petras. Jėzus jį pavadina „Kefu“, šis aramėjiškas vardas graikų kalboje skamba „Petros“ – uola. Žodis „Kefas“ reiškia ne paprastą akmenį, o uolą, kaip tvirtumo simbolį. Jau senovėje buvo laikoma, kad tvirtovę ar namą, stovinčius ant uolos, sunku sugriauti. Tokios tvirtovės apgultis sunki, nes nebuvo galima po ja pasikasti. Su tokia uola Jėzus palygina apaštalą Petrą. Dėl šio ugningo tikėjimo išpažinimo Jėzus Petrui duoda Dangaus raktus, galią surišti danguje ir žemėje. Būtent ši paskutinė Jėzaus dovana lemia Petro pirmenybę. Ne Petro asmeninės savybės, bet du svarbūs dalykai – tikėjimas ir galia surišti ir atrišti, t. y. daryti lemiamus sprendimus – daro jį Kristaus pavaduotoju žemėje. Tai didelė galia ir milžiniška atsakomybė.

Apaštalas Paulius, žmogiškai galvojant, galėjo būti vertesnis pirmenybės, nes įkūrė didžiąją dalį krikščionių bendruomenių, atvertė labai daug žmonių į Jėzų Kristų. Jėzaus dievišku pirštu žiaurus krikščionių persekiotojas staiga tapo uoliu tikėjimo misionieriumi. Visą likusį gyvenimą Paulius jau neabejojo. Jis sakė: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Argi Paulius nenusipelnė pirmenybės Bažnyčioje, jis, kurį vadiname didžiuoju misionieriumi ir kuriam paminėti skyrėme ištisus metus? Tačiau vis dėlto ne jį išsirinko Viešpats. Atrodo, kad Viešpats Jėzus išsirinko Petrą pagal tą principą, apie kurį kalba pats Paulius: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27–29).

Šiandien mes švenčiame dviejų didžiųjų Bažnyčios vyrų mirtį: šv. Petro, ant kurio tikėjimo stovi Bažnyčia, ir šv. Pauliaus, kuris išplėtė Bažnyčios ribas to meto pasaulyje. Jų pašaukimas abipusiai papildo vienas kitą. Petras buvo paprastas žvejys, Paulius išsilavinęs žmogus. Petras pažinojo Kristų nuo pat Jėzaus pamokslavimo pradžios, o Paulius – tik po Sekminių. Petras buvo laikomas pirmuoju iš apaštalų, Paulius, anot jo paties žodžių, prie apaštalų prisidėjo paskiausiai. Petras yra Bažnyčios uola, o Paulius – tikėjimo skleidėjas ir aiškintojas visų pirma savo laiškais. Petras kūrė Bažnyčią tarp žydų, Paulius Evangeliją skelbė visoms tautoms. Todėl Petras simbolizuoja Bažnyčios ganymą, o Paulius – Bažnyčios misiją. Nepaisant šių skirtumų, Petras ir Paulius papildo vienas kitą ir turi vieną bendrą bruožą, kuris ypač pažymi jų šventumą – Dievo malonę. Juos abu pasirinko pats Kristus. Viešpats ir mus pasirinko, kai mes buvome silpni. Viešpats nieko neatstumia. Dievui yra brangus tiek mokytas, tiek nemokytas žmogus. Bet kuris žmogaus trūkumas Dievo rankose virsta malone, jei tik žmogus pats tam nesipriešina. Ir priešingai, bet kurie žmogiški nuopelnai ir teigiamos savybės tampa tušti, jeigu žmogus negyvena pagal Dievo valią. Tačiau Jis kasdien mums užduoda vieną ir tą patį klausimą: „Ar myli mane?“ Klausia, kad neužmirštume, kas mes esame. Klausia norėdamas pažadinti mumyse Dievo malonę, dėkingumą ir meilę. Išgirdę širdyje šį klausimą, atsakykime kartu su apaštalu Petru: „Viešpatie, Tu viską žinai; Tu žinai, kad Tave myliu“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-05.pdf