Mes dažnai sau tariame: „Kaip greitai bėga metai.“ Šiandieninis gyvenimas kažkuo panašus į Šventajame Rašte aprašytąjį gyvenimą prieš Nojaus tvaną. Gyvenimas prabėga, ir mes dažnai jaučiamės apgauti, įtraukti į kažkokį mechanizmą, kuris reikalauja iš mūsų vis daugiau ir trukdo mums veikti taip, kaip mes norėtume: gėrėtis nuostabia gamta, pabūti su savo šeima, atsiduoti savo mėgstamam užsiėmimui. Kaip dažnai dejuojame, jog esame taip užsiėmę, jog neturime laiko net išsimiegoti. Būdami tokie užimti, nesusimąstome, kur link teka mūsų gyvenimas. Štai kodėl apaštalas Paulius skundžiasi dėl tokių žmonių, kurie sako: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32).

Adventas yra dar vienas mėginimas nusikratyti mus slegiančių varžtų. Adventas turi padėti suvokti, jog didžiausias mūsų dienų trūkumas – Dievo trūkumas mūsų gyvenime. Štai kodėl laukiame Dievo atėjimo. Adventas iš mūsų reikalauja drąsos sustoti ir laukti Dievo. Adventas yra drąsus bandymas pažvelgus kiekvienam į savo gyvenimą sudėlioti vertybes pagal jų svarbumą mūsų gyvenimui. Pažvelkime atgal: mokslas daug pasiekė, daug nuostabių dalykų išrasta, tačiau niekas negali atstoti meilės artimui. Gal pasauliui užtenka mokslo, bet labai trūksta tavo ir mano gerumo.

Vienas vadybininkas, atsakingas už administracijos darbo laiko efektyvų panaudojimą, kartą mokė darbuotojus šitaip. Į permatomą kvadratinę dėžutę jis įdėjo dvylika teniso kamuoliukų ir paklausė: „Ar dėžutė pilna?“ „Taip“, – atsakė darbuotojai. Tuomet atidarė dėžutę ir įpylė žvyro tarp kamuoliukų. „O dabar?“ Visi tylėjo, nežinodami ką atsakyti. Tada į dėžutę dar įpylė smėlio, o galiausiai ir vandens. Tada paklausė: „Ar supratote, ko norėjau jus išmokyti?“ Vienas iš darbuotojų atsakė: „Manau, jog pamokėte, kad gerai susiorganizavus atsiranda laiko padaryti visus darbus.“ „Ne“, – atsakė vadybininkas. – Jeigu būčiau kamuoliukus įmetęs į dėžutę paskiausia, po smėlio, žvyro ir vandens, jie būtų netilpę. Norėjau jus pamokyti, jog gyvenime privalome visų pirma pasirinkti prioritetus, svarbiausius dalykus, o ne antraeilius.“ Privalome atsisakyti to, kas nesvarbu, kas virsta kliūtimi kelyje į Dievą. Mums svarbios yra dorovinės vertybės – tikėjimas, viltis, gėris, žmogiškumas, teisingumas, meilė. Taip pat šeima, darbas, gerumas, mandagumas, kuklumas, nuoširdumas. Nuo šių vertybių priklauso žmogaus gyvenimo ir elgesio kryptingumas. Šios dorovinės vertybės sudaro visuomenės dvasinės egzistencijos pagrindą, todėl negali būti atmestos arba paneigtos. Vertybės yra tai, ką žmogus labiau už viską brangina, kuo tiki, ko siekia.

Deja, gyvename labai nedėmesingoje, apsnūdusioje, viską subanalinančioje visuomenėje, kuri stengiasi užmaskuoti savo baimes malonumų, pinigų, pigių linksmybių miražais. Dažnai visuomenės moralinė apatija užmerkia mūsų akis, kad nematytume tragiškų reiškinių, kurių akivaizdoje krikščionis negali tylėti, negali nepasipriešinti. Mums reikia pabusti iš sustingimo, iš mūsų nejautrumo, iš apatijos Dievui ir savo artimui.

Kai kas paklaus, kokia prasmė švęsti praeityje įvykusį Kristaus atėjimą? Kalėdos nėra vien istorinės praeities atminimas. Kristaus gimimas veikia ir orientuoja ne tik mūsų šiandieną, bet ir visą mūsų ateitį. Kristus atėjo amžiams ir jo dangiška Karalystė niekuomet nesibaigs. Bažnyčia mums nori priminti, jog privalome būti visada pasiruošę lemtingam susitikimui su Kristumi, kuris ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tačiau su mirtimi mūsų gyvenimas nesibaigia, šiame gyvenime esame tik „pusfabrikačiai“ – būsime atbaigti antgamtiniame gyvenime. Todėl mūsų gyvenimas yra labai svarbus amžinybei. Kristaus laukimas nėra užsidarymas ir pabėgimas nuo gyvenimo realybės. Krikščionis Kristaus laukia sąžiningai ir nuolat darbuodamasis bei melsdamasis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-10.pdf