Šiandien girdėtą vaizdingą Viešpaties palyginimą komentuoja pats Išganytojas. Pasėlys prie kelio – tai sėkla, kuri krinta šalia kelio ant kietos, sumintos žemės, pasilieka žemės paviršiuje ir tampa lengvas grobis paukščiams. Tai žodis, kuris nepasiekia žmogaus sielos gelmių, ir piktasis lengvai jį išplėšia iš širdies. Kalnuotame Galilėjos krašte po dirvožemiu slūgso vos menko žemės sluoksnio padengtos uolos. Patekęs ant tokios požeminės uolos pasėlys sudygsta, bet tuoj pat nuvysta, nes šaknys atsiremia į uolą. Pasak Kristaus, „tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau <…> ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta”.

Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Erškėčiai Palestinoje ypač paplitę. Senojo Testamento knygose minima net 20 erškėčių rūšių. Sėkla, patekusi tarp erškėčių, sudygsta, bet erškėčiai ją nustelbia. „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas”. Tik gerai įdirbta, prižiūrėta dirva duoda gausų derlių.

Šios dienos Evangelija mus skatina susitelkti prie Dievo žodžio. Jau Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje primena Dievo žodžio svarbą: „Atmink <…>, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos” (Įst 8, 3). Šiuo posakiu ir Viešpats užčiaupė gundytojui burną, kai šis tyruose norėjo sugundyti išalkusį Jėzų. Ar ne tą patį byloja Jėzaus priekaištas Marijos seseriai: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10, 41–42). Dievo žodis Marijai svarbiau už viską.

Šiandien Evangelija Dievo žodį lygina su pasėlio grūdu. Derlių duoda tik tas grūdas, kuris krinta į paruoštą dirvą. Gera žemė – tai žmogus, kurio netenkina vien tik duona ir žaidimai, kuris ilgisi ir tiesos, ir grožio, kuris ieško gyvenimo prasmės. Bažnyčia, turinti amžių patirtį, labai įsakmiai reikalauja sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišių liturgijoje. Tai tradicija, besitęsianti nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, kai tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2, 42). „Duonos laužymas” – taip tada buvo vadinama Mišių auka – buvo ne tiktai dalijimasis Eucharistine duona, bet ir Dievo žodžiu. Savo antruoju įsakymu Bažnyčia įpareigoja kiekvieną šventadienį dalyvauti Eucharistinėje aukoje, kurioje ypač svarbią vietą turi Dievo žodis. Tebūna mūsų krikščioniškojo gyvenimo taisyklė – nė vieno sekmadienio be šventųjų Mišių ir Dievo žodžio! Šv. Paulius kreipiasi į romiečius: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” (Rom 10, 14). Kurgi kitur sutiksime Dievo įgaliotą žodžio skelbėją, jeigu ne bažnyčioje?

Teologija moko, kad Dievas nepaprastai vertina žmogaus laisvę. Pasak Augustino, Dievas galėjo žmogų sukurti be jo, bet jį išgelbėti be jo negali. Tai reiškia, kad žmogus pats turi panorėti būti amžinojo gyvenimo dalyvis. Pats žmogus savo pastangomis turi parodyti, ko jis gyvenime siekia. Kai motina pastebi, kad kūdikis nori vaikščioti, ji ima jį už rankos ir veda. Tačiau pajutusi jo tvirtą žingsnį tam tikru momentu jį paleidžia, kad pamėgintų žengti pats vienas. Kūdikis, krykšdamas iš džiaugsmo, žengia savo pirmuosius žingsnius. Dievas, gerbdamas žmogaus laisvę, laukia, kad žmogus pats žengtų keletą žingsnių, kad parodytų savo norą su Dievu bendrauti. Dievas viską padarė, kad mus išgelbėtų, bet ar mes žengiame savuosius žingsnius, ar atsiliepiame į Dievo kvietimą į draugystę? Supraskime, kad Dievas mums be galo maloningas. Jis suteikė ne tiktai biologinę gyvybę, bet ir apdovanojo dieviškomis galiomis – protu ir laisva valia, kurių dėka galime su Dievu palaikyti asmeniškus santykius. Dievas atvėrė mums dieviškųjų malonių šaltinius. Jis paliko mums Dievo žodį, kuris mus moko ir drąsina, stiprina ir guodžia.

Ką manyti apie tai, kad daug tikinčiųjų Dievo žodžio nevertina? Jie sau galvoja: juk bažnyčioje girdime ne Dievo žodį, o kunigo. Jis tiek kartų mums girdėtas, net nusibodęs. Nuodėmė, atgaila, malda, mirtis, amžinybė… Ak, iš tiesų ne visada Dievo žodis glosto mūsų sąžinę. Bet ar esame tikri, kad pakankamai apie tai mąstome. Vyskupas Paulius Kepleris sekmadieniais lankydavo savo vyskupijos parapijas ir būtinai išklausydavo parapijos klebono pamokslą. Kai vyskupo paklausdavo, kodėl jis pats, garsėjantis iškalba, domisi kaimo klebonų pamokslais, jis atsakydavo, kad Šventoji Dvasia geba prabilti ir paprasčiausio kunigo lūpomis.

Šv. Paulius savo mokinį Timotiejų ragina: „Aš karštai prašau dėl Dievo <…> skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo <…> nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms” (2 Tim 4, 2). Labai rimtai atsakykim sau, ar kartais ne labiau vertinam pasakas už autentišką Dievo žodį?

Tenebūna mūsų širdys kietos kaip uola, tenenustelbia mums Dievo žodžio pasaulio erškėčiai. Šv. Augustinas savo pamokslą apie Dievo žodžio sėklą užbaigia šiuo paraginimu: „Kol nevėlu, pasikeiskite, išpurenkite dirvą, išrinkite akmenis, išravėkite erškėčius. Nebūkite kaip išdžiūvusi žemė, kurioje meilė negali suleisti šaknų. Jūsų rūpesčiai dėl duonos ir pramogų tenenustelbia gero pasėlio, kurį mūsų rankos sėja jumyse. Nors Viešpats yra sėjėjas, bet mes esame jo tarnai. Tad būkite gera dirva!“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0511/511hom2.html