Žydų tauta, sugrįžusi iš Babilono nelaisvės, rado materialinius ir moralinius griuvėsius. Štai kodėl kunigas Ezdras ėmė mokyti tautą Viešpaties Įstatymo. Pranašas Nehemijas pastebi, jog kunigui Ezdrui skaitant Šventąjį Raštą visa tauta atidžiai klausėsi. Galiausiai „išgirdę Įstatymo žodžius, visi žmonės pravirko“. Šv. Rašto žodžiai sugrįžusiems iš vergovės žydams buvo Dievo pažadų ir globos išsipildymo žodžiai. Žydų tauta buvo dvasiškai ištroškusi Dievo Žodžio. Išgirdę Šventojo Rašto žodžiuose skaudžią tiesą apie save žydai pravirko. Ir mūsų tauta, ištrūkusi iš sovietinio lagerio, pirmaisiais metais plūste plūdo į bažnyčias padėkoti Dievui už išlaisvinimą, išgirsti amžinąjį Dievo Žodį, pasisemti energijos ateities gyvenimui ir darbams. Sugrįžę iš nelaisvės, žydai atstatinėjo šventyklą ir miestų sienas, tačiau tikrasis atstatymas turėjo įvykti tautos sąmonėje. Ilgus metus gyvendami tarp pagoniškų tautų, žydai prarado supratimą, jog jie yra Dievo tauta. Štai kodėl kunigas Ezdras, skaitydamas Įstatymo knygą, troško atgaivinti tautos sąmoningumą ir pripildyti tautiečių širdis džiaugsmo ir vilties. Dievo žodyje Izraelio tauta atrado savo tapatybę ir vienybę. Žydų tauta verkė, nes Viešpats kalbėjo tautai Šventojo Rašto žodžiais, suteikdamas jiems gražiausių vilčių. Žydai suprato: jie nėra palikti likimo valiai, be vilties ir be Dievo žodžio. Jiems įsižiebė viltis, jog pasaulį aplankys Viešpats.

Kodėl mes nesusijaudiname ir nepravirkstame girdėdami Šventojo Rašto žodžius? Atsakydami į šį klausimą būkime sąžiningi: problema yra mūsų tingėjimas, užmiršimas, nes širdyje esame šiek tiek netikintys. Dažnai laikome religiją naudinga, nes ji „nieko blogo nemoko“. Evangelija mums tik religinė knyga, kurioje Jėzus yra nuostabus asmuo, tačiau jo mokymas remiasi moralizavimu, kažkokiomis pasakėčiomis, griežtais reikalavimais… Štai kodėl evangelistas Lukas kviečia rimtai pažvelgti į kiekvieno mūsų tikėjimą. Pakartoto Įstatymo knygoje sakoma: „Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu, ir prakeikimą, jei nepaklusite Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymams, bet trauksitės iš kelio, kurį šiandien jums duodu, eidami paskui kitus dievus, kurių nepažinojote” (Įst 11, 26–28).

Šio sekmadienio Evangelijoje matome, kaip Kristus drąsiai meta iššūkį apsnūdusiems Dievo Žodžio klausytojams, kuriems labiau rūpėjo Šventraščio skaitovo, t. y. Jėzaus, kilmė, nei jo skaitomų Šventojo Rašto žodžių prasmė. Jėzus skaitė: „Viešpaties Dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų.“ Kristus nori, jog mes suprastume, kad vergovė ir okupacija neturi būti suprantama tik geografiškai ar politiškai, vergovė ir nelaisvė gali slypėti pačiame žmoguje. Ir tik Šventojo Rašto žodžių vykdymas gyvenime gali padėti išsivaduoti.

Kad neščiau gerą naujieną vargdieniams – palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo Karalystė: palaiminti kurie nesijaučia esą mylimi, nes dangaus Tėvas jus labai myli.

Skelbti belaisviams išvadavimo – esantys kalėjime žino, kas yra amnestija, kiek ji suteikia džiaugsmo. Kalinys skaičiuoja minutes, dienas, mėnesius, metus, kurie dar liko iki paleidimo į laisvę. Tačiau dažniausiai žmogus būna nuodėmės kalinys, ir tik Jėzus gali jį išlaisvinti ir suteikti jam naują gyvenimą.

Akliesiems – regėjimo – tai atverti akis tiems žmonėms, kurie prarado tikrąją dalykų prasmę; atverti akis tiems, kurie gyvena iliuzijų debesyse, kurie viską matuoja pinigų skraistėmis ir nemato tikrojo žmogiškumo vertės. Jėzus ateina išsklaidyti debesų, kurie trukdo matyti savo brolį.

Siuntė vaduoti prislėgtųjų – jau antrą kartą Jėzus kalba apie laisvę, išvadavimą. Evangelijos skelbimas jau pats savaime išlaisvina žmogų nuo viso to, kas trukdo jam būti tikruoju savimi. Jėzus ateina sugrąžinti žmogui Dievo vaiko orumo.

Ir galiausiai Jėzus sako, jog atėjo skelbti maloningų Viešpaties metų. Pasaulyje gyvena milijardai žmonių, kurie labai stokoja maisto, geriamojo vandens, žmogaus teisių ir laisvių; stokoja eilinės žmogiškos pagarbos. Jiems reikia nesuskaitomų malonių, kad pasijustų tikrais žmonėmis. Tad kaipgi neskaityti Šventojo Rašto šiandien, kuomet mūsų daliai tenka tiek daug moralinių išbandymų. Kasdieninio gyvenimo įvykių sūkuryje privalome ieškoti Dievo žodžiui centrinės vietos, kurią jis užimtų mūsų krikščioniškame gyvenime. Vienas iš pagrindinių krikščioniško subrendimo požymių yra gebėjimas klausyti Dievo žodžio. Mes visi kasdien kontaktuojame su Dievo žodžiu, kai meldžiamės, klausome gerų žmonių patarimų, kai sąžinėje svarstome, kaip pasielgti, kai stengiamės interpretuoti tikėjimo šviesoje savo gyvenimo įvykius. Kiekvieną kartą Dievas iš naujo prabyla į mus šv. Mišių metu, kai išgirstame Dievo žodį, taip pat kai namie atverčiame Šventojo Rašto puslapį. Jis prabyla norėdamas mus paguosti, suraminti ir pradžiuginti. Įsileiskime mūsų Išvaduotoją Jėzų Kristų į savo širdį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-12.pdf