Atsivertimas, šis žodis yra raktas, padedantis geriau suprasti šio sekmadienio Mišių skaitinių mintis. „Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–20).

Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas, ir siūlo jam laimės kelią kaip atsivertimą ir tikėjimą Evangelija. Atsiversti tai reiškia palikti suklydimo kelią ir nukreipti savo žingsnius į gėrį ir tiesą. Taip pasielgė nineviečiai, kai pranašas Jona jiems išpranašavo miesto sunaikinimą dėl jų blogo elgesio. Panašiai pasielgė Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas: Jėzaus pakviesti, jie tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Bažnyčios gyvenime žmogaus krikštas yra pirmasis atsivertimas, tačiau Kristus kviečia ir pakrikštytuosius nuolat atsinaujinti per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, įsisąmoninti tikėjimo tiesas.

Jona – nineviečių atsivertimas. Čia autorius nori palyginimu parodyti, jog Dievo gailestingumas apima visų rasių ir tautybių žmones. Jona yra vienas iš dvylikos mažųjų pranašų. Knyga, pavadinta jo vardu, ne jo parašyta. Ši knyga parašyta prabėgus 3 amžiams po Jonos ir aprašo scenas grynai įsivaizduotinai. Šiuo palyginimu norima pakeisti žydų tautos mąstymą, padėti suprasti, jog Dievas myli visus žmones ir išganymas apima visus, net labiausiai supagonėjusius. Turime pasiduoti Dievo nugalimi, idant atsiverstume. Mes kaip Gerosios Naujienos pranašai norime būti kartu su juo teisingumo ir tiesos šaukliais.

1 Kor 7, 31 sakoma: „Šio pasaulio pavidalas praeina“, todėl apaštalas Paulius gyvai moko, jog širdis privalo būti laisva Viešpaties atėjimui. Pasaulis nori per prievartą įsiskverbti savais būdais, su savu mąstymu, savomis „vertybėmis“, kurių net vertybėmis nepavadinsi, nes dažnai tai būna žmogaus asmenybės griovimas. Tik Dievas yra absoliuti vertybė. Visa kita abstraktu ir reliatyvu. Tai nereiškia, jog reikia viską, kas žemiška, nuvertinti. Priešingai, natūralias, prigimtines vertybės privalome naudoti ir orientuoti į galutinį tikslą – Dievą. Tai reikia daryti kasdien, be jokios išimties.

Būtina atsiversti: pasaulis šiandien yra toli nuo Dievo valios vykdymo. Jis rūpinasi visur, kur tik įmanoma, kuo plačiau paskleisti savo nemoralumą. Pasaulis nori, jog gyvendami nuodėmingai, nužmogindami ir nuvertindami vyrą ir moterį, manytume, kad gyvename be nuodėmės ir mums nereikia jokio atsivertimo. Kodėl reikia atsiversti, jei pasaulio suklaidintas žmogus manosi gyvenąs teisingai? Štai čia ir yra didžiausia mūsų laikų drama.

Pasaulis jau seniai yra praradęs nuodėmės sąvoką. Sugedusio pasaulio atstovai šiandien lyg koridoje kaunasi dėl kiekvieno žmogaus sielos, idant ją suklaidintų ir moraliai pražudytų. Nors prabanga, kaip tokia, nėra nuodėmė ar blogis, tačiau ji neretai suklaidina žmogų, ir šis mano, jog jeigu materialiai gerai sekasi, tai ir sieloje viskas gerai. Tačiau taip nėra. Kaip ir narkotikai: vieniems jų reikia, kad sergančiam ligoniui skausmą numalšintų, kitiems, kad pabėgtų nuo gyvenimo realybės, nuo savęs pačių. Mano manymu, kiekvienas narkomanas yra labai savęs ir pasaulio išsigandęs žmogus. Šmeižtai ir apkalbos ypač plačiai paplito ir tapo socialiniu reiškiniu, dusinančiu žmonių gyvenimą. Koks siaubas apima matant, jog sprendžiant apie moralines normas jau galima balsuoti telefonų skambučiais!

Žmogus pats kuria savo moralę, ir toji moralė yra baisi. Jeigu dora ir moralė yra žmonių, o ne Dievo valios kūrinys, pražūtis jau ant slenksčio! Eiti nėra kur. Ninevė jau čia, pas mus.

Atsivertimas yra ir kaip atsakymas į Viešpaties kvietimą. Viešpats kviečia atsiversti, ir žmogus jam atsako atsivertimu, dėkingumu už tikėjimo dovaną. Mes matome, jog visų pirmiausia turi būti tikėjimas, jis eina pirmiau atsivertimo ir lydi atsivertimą per visą žmogaus gyvenimą. Atsivertimas be tikėjimo, kaip išpažintis be gailesčio ir noro taisytis – tuščias, bevaisis ir be ateities. Jėzaus laikais mokiniai rinkdavosi sau mokytojus – rabi. Kristus elgiasi priešingai, jis pats ieško mokinių, kviečia juos sekti jį: „Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais.“

Mes daug kalbame apie atsivertimą, tačiau ne visada išsiaiškiname, kodėl reikia atsiversti. Į šį klausimą atsakymą duoda apaštalas Paulius: „Sakau jums, broliai: laikas trumpas! <…>Nes šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 29–31). Kitais žodžiais tariant, šio pasaulio sąžiningumas praeina, tik vienas Dievas lieka ištikimas žmogui. Žmogaus gyvenimas bėga į pabaigą o Dievas niekada nesikeičia. Jis stovi prie mūsų lopšio ir pasitinka mus prie karsto. Dievas visada pilnas meilės ir gailestingumo. Tad žmogaus atsivertimas yra gelbėjimasis nuo pražūties, nes, jei neatsiversime, visi pražūsime. Visi kiti atsivertimo motyvai yra šalutiniai, palyginti su Dievo gailestingumu, meile ir pavojumi žmogui amžinai pražūti.

Tikėjimas yra žmogaus atsakymas į Dievo apreiškimą, į jo tiesas ir valią. Yra Dievo tiesa, bet ne mūsų tiesa. Dievo tiesa yra visų objektyviausia, ir prie jos mes privalome derinti savo elgesį, bet ne Dievą prie mūsų. Viešpaties apreiškimas, surašytas Šv. Rašte, yra mūsų tikėjimo dogmų ir mūsų moralės šaltinis, ir niekas kitas. Šito mums nepripažinus, atsivertimas yra tik savęs ir kitų apgaudinėjimas.

Klauskime savęs, ar tikime Bažnyčios mokymu? Ar suderiname savo kasdienį elgesį su Bažnyčios mokomu tikėjimu ir morale? Metai po metų, amžius po amžiaus, tūkstantmetis po tūkstantmečio Jėzus Kristus be perstojo kviečia atsiversti. Ar trečias tūkstantmetis išgirs Kristų? Mokslas jau stebi tolimiausias galaktikas. Bet ar jis mato, jog prisiartino Dievo Karalystė, kuri nepakenčia melo ir klaidos? Jau nebeužtenka sekti Kristumi tik pačiam, asmeniškai. Šiandien laikas atsiversti angažuoti visuomenę, visą socialinę aplinką.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-12.pdf