Dievo, laisvai ir dovanai pasirenkančio žmogų, tema atsispinti visuose trijuose liturginiuose skaitiniuose. Izaijas buvo pasirinktas per liturgines apeigas Jeruzalės šventykloje: „Išgirdau Viešpaties balsą: Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų? ir atsiliepiau: Štai aš: mane ir pasiųsk!“ Petras žvejybos metu: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Galiausiai Paulių Viešpats pakviečia tuomet, kai jis keliauja į Damaską suimti ir gabenti į Jeruzalę krikščionių – vyrų ir moterų: „…jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Jis klausė: Kas tu esi, Viešpatie? Šis atsakė: Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 3–5). Iš šių tekstų mes suprantame, jog tik vienas Dievas yra laisvas apeliuoti į žmogaus laisvę. Šio sekmadienio liturginiai tekstai liudija Dievo laisvę pasirinkti savo Žodžio skelbėjais tuos, kuriuos Jis nori: Petrą, kilusį iš Betsaidos, kaip Tiberiados ežero žveją; Paulių, kilusį iš Kilikijos Tarso miesto, kaip akademinį rabino titulą turintį asmenį, persekiojusį Kristaus Bažnyčią; Izaiją liturginių apeigų metu Jeruzalės šventykloje; Petrą valtyje po stebuklingai gausios žvejybos; degantį neapykanta krikščionims Paulių kelyje į Damaską.

Izaijas, Petras ir Paulius, tie trys laisvo Dievo pasirinkimo asmenys, taps didžiais Viešpaties bendradarbiais žmonijos išganymo misijoje. Dievas žmogų pasirenka tam tikromis aplinkybėmis atsižvelgdamas į žmogiškąją jo patirtį, amžių, išsiauklėjimą ir charakterį. Viena vertus, Dievas suspindi savo galybe, tačiau, kita vertus, žmogus pajunta savo nevertumą. Izaijas įeina į Dievo slėpinį, Dievo kaip galingojo Karaliaus ir Viešpaties, tačiau jaučiasi esąs žmogus, kurio lūpos nešvarios kalbėtis su Dievu. Petras, pamatęs nepaprastą žvejybą kaip Dievo galios pasireiškimą, nusižeminęs puola Jėzui į kojas sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Apsireikšdamas Pauliui Jėzus jį nutrenkia nuo arklio, tam tikram laikui padaro neįgalų – aklą, galiausiai Paulius priima krikštą iš Ananijo rankų. Dievas negali įsiveržti į žmogaus istoriją, jei žmogus pasitiki tik savimi, išdidžiai visiškai nekreipdamas dėmesio į Dievą ir nerodydamas pasitikėjimo Juo.

Vieno turtingo Romos grafo duktė, nepaisydama savo šeimos sukeltos pasipriešinimų audros, įstojo į Švč. Marijos pranciškonių vienuoliją. Baigusi noviciatą, toji grafaitė gavo naują sesers Jukundos vardą ir pasiprašė savo vyresniųjų, kad jos siųstų ją į raupsuotųjų koloniją. Netrukus sesuo Jukunda išvažiavo ten. Kai misijų stotis lankydamas apaštališkasis vizitatorius atvyko ir į tą misiją, kurioje darbavosi sesuo Jukunda, jis paprašė vyresniosios, kad jam būtų leista pasikalbėti su seserimi. Mat jos namiškiai prašė vienuolį vizitatorių sužinoti, kaip sekasi toje nelaimingųjų raupsuotųjų šalyje seseriai Jukundai. Vienuolyno vyresnioji atsakė, jog pakalbėti jis negalės, užteks pamatyti vienuolę iš tolo.

Po kurio laiko vienuolis pastebėjo vieną seserį vienuolę, patarnaujančią ligoniams ir su jais besikalbančią raupsuotųjų kieme. Raupsuotieji, pro kuriuos ši vienuolė ėjo, klaupėsi ir jai lenkėsi. Jos veide ir ant rankų matėsi raupsų ligos žymių: ji pati jau buvo ligonė, tačiau dar pajėgė patarnauti kitiems. „Tai sesuo, kurią tu, tėve, norėjai pamatyti, – paaiškino vyresnioji. – Ji jau negali iš čia išeiti, nes betarnaudama raupsuotiesiems pati užsikrėtė. Tai bendras visų čia tarnaujančių seserų likimas. Ligoniai, žinodami, kas ji yra ir kaip tapo tokia ligone, prieš ją klaupia iš meilės ir pagarbos. Aš tikra, kad šie įvairių, net stabmeldiškų religijų ligoniai mirs įtikėję į šios vienuolės Dievą. Jos namiškiams, tėve, pasakyk, neminėdamas apie jos ligą, kad ji yra laiminga ir patenkinta, nes iš tikro tokia jaučiasi.“

Žmogus, išgirdęs Dievo pašaukimą, gali atsiliepti labai įvairiai. Tačiau pats vertingiausias atsiliepimas yra nuolankus pašaukimo priėmimas. Visi trys skaitiniai spindi žmogaus nusižeminimu ir visišku pasitikėjimu Dievu. Tik tada jie viską palieka ir seka Juo.

Žmonijos išganymo istorijoje yra visų nepaprasčiausias stebuklas – Dievas nori išgelbėti žmones per kitų žmonių bendradarbiavimą. Vienintelis Išgelbėtojas yra Dievas, tačiau žmonės yra Jo rankos, kuriomis yra dalijamas išganymas jo prašantiems; žmonės yra Jo lūpos, skelbiančios Dievo žodį tūkstančiais kalbų; žmonės yra Jo begalinės meilės apraiškos, kai viską palikę, visko atsisakę tarnauja vieni kitiems. Dievas prašo tavęs, kunige ar pasaulieti, vienuole ar socialinio darbo savanori, maldauja tavo pagalbos. Ar tu Jo maldavimą atmesi? Jis maldauja tavęs, jaunuoli, tavo jaunystės, kad išgelbėtum pasaulio jaunimą, ir ne tik savo jaunyste, bet ir kad visu gyvenimu gelbėtum žmogų, padėtum jam išsivaduoti iš savojo egoizmo, idant jis taptų tikru Dievo vaiku. Dievas maldauja tavęs, suaugęs žmogau, tavosios brandos, būti Dievo bendradarbiu gelbstint tave patį, pagalbos gelbstint tavo šeimą, tavo profesinę, socialinę ir kultūrinę aplinką. Jis maldauja tavęs, pensijos sulaukusio žmogaus, tavo metų turto, tavo dvasinės ir žmogiškosios patirties, tavo gyvenimo išminties, kad ją perduotum kitiems, idant padėtum kurti pasaulį žmogiškesnį ir krikščioniškesnį. Ar mes išgirsime Dievo šauksmą, prašantį padėti?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-01.pdf