Žmonės įpratę iš Jėzaus lūpų girdėti švelnius, guodžiančius žodžius. Tai – jo palaiminimai, guodžiantys palyginimai, nuodėmių atleidimas. Apie save jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies” (Mt 11,29). Bet šios dienos Evangelijoje Jėzus neatpažįstamas. Eidamas su rimbu rankoje, jis varto prekeivių stalus, varo iš šventyklos avis ir jaučius. Prižiūrėti, tvarkyti ir valyti šventovę buvo kunigų ir jų tarnų darbas; niekas kitas čia negalėjo šeimininkauti. Todėl žydai kreipiasi į Jėzų klausdami, kokią teisę jis turi tai daryti. Žmones, įpratusius savo Mokytoją matyti švelnų, užjaučiantį, gydantį, atleidžiantį, nustebina jo griežtas elgesys šventykloje. Savo elgesį Jėzus paaiškina trumpai ir suprantamai: „Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!” (Lk 19, 46). Šiuo sakiniu Jėzus pabrėžia ir Dievo, ir pastato, skirto Dievo garbei, šventumą. Dievo namuose turi būti teikiama pagarba Dievui. Šiuose namuose atliekamos apeigos turi būti šventos. Šis trumpas Kristaus paaiškinimas peržengė laiko ribas: jis galioja visiems visų laikų žmonėms. Visur ir visada, kur tik kas daroma Dievo garbei, turi būti šventa. Dievo namai negali būti pasimatymų ar pasikalbėjimų vieta. Čia yra altorius, kur aukojama, stalas, kur teikiamas Kristaus kūnas, sakykla, kur skelbiamas Dievo žodis, klausykla, kur sutaikoma su Dievu.

Šis gavėnios sekmadienis mus kviečia prisiminti ir kitokias šventyklas. Šv. Paulius savo Laiške korintiečiams rašo: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo <…>?” (1 Kor 6, 19). Prieš Velykas visi stengiamės apvalyti savo gyvenamąją aplinką. Mūsų bažnyčiose taip pat rengiamasi Velykų šventei. Tačiau tikinčiojo gyvenime už viską svarbiau yra žmogaus dvasinis apsivalymas. Vienoje Indonezijos nuošalioje vietovėje tarp vietinių gyventojų darbavosi jaunas gydytojas iš Olandijos. Buvo geras specialistas, jautrus žmonių negalioms, bet stokojo valios ir dažnai vartojo, ką pats kitiems draudė. Iš pradžių alkoholis, vėliau ir narkotikai. Jam atrodė, kad jis klimpsta į kažkokį liūną, neužčiuopdamas atramos. Kartą, išėjęs į džiungles pamedžioti, pasiklydo. Bevaikščiodamas mirtinai pavargo. Suradęs upelį, sukniubo atsigerti. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Pasilenkęs gerti, išvydo upelyje savo veidą ir išsigando: „Viešpatie, nejaugi tai aš?” Šis žvilgsnis jaunam vyrui buvo tarsi naujas praregėjimas: jis pamatė, kaip jo veidą iškreipė nuodėmė. Po šios medžioklės jaunasis gydytojas surado bažnyčią ir pirmą kartą atliko viso gyvenimo išpažintį.

Bažnyčia įpareigoja kiekvieną kataliką bent kartą per metus atlikti išpažintį. Ar tam gali būti geresnis laikas negu gavėnia? Gavėnios metu atlikę išpažintį drauge išpildome ir kitą svarbų Bažnyčios įsakymą, t. y. velykinės Komunijos įsakymą. Gavėnios metu tikintieji skatinami dažniau atlikti išpažintį. Tai puiki proga pažvelgti į save. Išpažintis nėra našta tiems, kurie ją atlieka suprasdami jos vertę. Tai nėra tik nuodėmių atleidimas. Su nuodėmių atleidimu gauname pašvenčiamąją malonę, susigrąžiname tą dovaną, kurią gavome Krikšto metu. Šiuo momentu įvyksta džiaugsmingas susitaikymas su savo Tėvu. Norėdami iki galo suvokti šio sakramento vertę, privalome prieš akis turėti visus jo padarinius. Prisiminkime sūnų palaidūną. Mus stebina Tėvo gerumas, jaudina tai, kad jis taip greitai visa atleido. Bet neužmirškime, kas buvo toliau. Tėvas tuojau paliepė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado” (Lk 15, 22–24). Išpažintis – viena sunkiausių krikščioniškų pareigų, bet kartais mes patys išpučiame tuos sunkumus. Kartais savo širdyje maištaujame: kaip gali Bažnyčia reikalauti, kad aš svetimam žmogui išpažinčiau savo net slapčiausias nuodėmes. Mieli tikintieji, neužmirškime, kad kunigas turi Kristaus įgaliojimus: „Kam atleisite nuodėmes, tam jos atleistos, kam sulaikysite, – sulaikytos”. Kunigas veikia Kristaus vardu ir jo Evangelijos dvasia. Prisiminkime jo žodžius: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Lk 15, 7).

Į Ženevos vyskupą Pranciškų Salezą kreipėsi kažkada buvęs praktikuojantis, bet ilgainiui atšalęs katalikas. Save teisindamas dėl apsileidimo, jis sakė vyskupui: „Bet ką apie mane pagalvos kunigas, kuriam aš išpažinsiu savo visas nuodėmes?” Vyskupas į tai atsakė: „Kunigas apie tave štai ką pagalvos: tai šventas žmogus. Juk tik šventieji atvirai ir nuoširdžiai išpažįsta savo nuodėmes”. Reikia pripažinti, kad mūsų katalikiškoje šalyje išpažinties praktika labai sumenko, bet, kita vertus, ir dorovė nusmuko iki negirdėto lygio. Sovietų laikais daugelis Lietuvos bažnyčių buvo išniekintos, paverstos sandėliais. Šiuo metu dauguma jų jau suremontuotos ir atšventintos, jose vėl aukojama nekruvinoji Kristaus auka, skamba Dievo žodis. Šiandien prisiminkime savo širdies šventoves. Ar nereikia jų restauruoti? Kaip tai padaryti? Tam nereikia nei medžiagų, nei lėšų. Tereikia ateiti į bažnyčią, prieiti prie klausyklos ir parodyti kunigui, kokia yra tavo sielos šventyklos būklė. Prašykime sau ir savo tautai Šventosios Dvasios dovanų, kad ši gavėnia daugeliui pasyvių tikinčiųjų padėtų restauruoti savo širdies šventoves.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0604/604hom1.html