Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Viena vertus, ši iškilmė liturgijoje pradėta minėti neseniai: ją įsteigė popiežius Pijus XI 1925 metais, reaguodamas į ateistinius ir totalitarinius režimus, kurie neigė Dievo ir Bažnyčios teises. Aplinka, kurioje atsirado ši šventė, buvo, pavyzdžiui, Meksikos revoliucija, kai daugelis krikščionių pasitiko mirtį su paskutiniu atodūsiu: Viva Cristo Rey! (isp. Tegyvuoja Kristus Karalius!). Kita vertus, šios šventės turinys ir jos pagrindinė mintis yra labai seni, galima sakyti, atsiradę kartu su krikščionybe. Žodžiai „Kristus karaliauja“ turi savo atitikmenį tikėjimo išpažinime: „Jėzus yra Viešpats“, tai svarbiausi apaštalų skelbimo žodžiai. Evangelijose galima matyti, kaip šis titulas progresavo nuo „Izraelio karaliaus“ iki visatos Valdovo, kosmoso ir istorijos Viešpaties, tai yra stipriai pranokstant pačios žydų tautos laukimo lūkesčius.

Nuo pat gimimo paskelbimo vienatinis Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo vadinamas Karaliumi, lauktuoju Mesiju, t. y. Dovydo sosto palikuoniu, kurio viešpatavimui, pagal pranašų ištaras, nebus galo (plg. Lk 1, 32–33). Kristaus karališkumas liko paslėptas iki jo trisdešimties metų, praleistų niekuo neišsiskiriančiu gyvenimu Nazarete. Po to, viešosios veiklos metu, Jėzus įsteigė naują Karalystę, kuri yra „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), ir pagaliau visiškai ją sukūrė savo mirtimi bei prisikėlimu. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, jis tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18).

Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė savo Sūnaus aukoje. Kryžius yra sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas: aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo „šio pasaulio kunigaikščio“ (Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę. Ji pilnatviškai pasirodys laikų pabaigoje: „Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25–26). Tada Sūnus atiduos Karalystę Tėvui ir pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Kelias norint pasiekti šį tikslą yra ilgas. Jo neįmanoma sutrumpinti. Iš tiesų reikia, jog kiekvienas žmogus laisvai priimtų Dievo meilės tiesą. Dievas yra Meilė ir Tiesa, o meilė, kaip ir tiesa, niekada neverčia savęs priimti. Dievas beldžiasi į širdies bei proto duris ir ten, kur gali įžengti, atneša ramybę bei džiaugsmą: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Dievo Karalystė yra dovana, pasiūlyta visų laikų žmonėms, kad kiekvienas, kuris tiki į įsikūnijusį Žodį, „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Toks yra Dievo viešpatavimo būdas, jo išganymo planas, kuris, bibline prasme, yra slėpinys, t. y. paveikslas, pamažu atsiveriantis istorijoje.

Visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai, – to galima nė nepastebėti. Kad Dangaus Karalystė šiame pasaulyje yra kaip garstyčios grūdelis, mažiausias iš visų sėklų, mums sakė Viešpats (plg. Mt 13, 31– 32). Tačiau jame glūdi Dievo potencialas. Juk Jėzaus mirtis ir prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis. Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems. Ir kartu buvo tikrai nauja pradžia – tai, ko tylomis visi laukė. O keliems liudytojams – kaip tik dėl to, kad jie patys neišgalėjo suvokti, – buvo toks sukrečiantis ir realus įvykis, taip galingai juos paveikęs, kad bet kurios abejonės išsisklaidė, ir jie, sklidini naujo bebaimiškumo, stojo pasaulio akivaizdon, kad paliudytų: Kristus tikrai prisikėlė ir turi dievišką galią teikti amžiną gyvenimą, išlaisvinti iš blogio.

Dievo Karalystės slėpinys yra būtent tai, kad jis veikia tyliai, pamažu žmonijos istorijoje statydina savo istoriją, be paliovos švelniai beldžiasi į mūsų širdžių duris, ir tuos, kurie jam jas atveria, lėtai padaro reginčius. Juk tikroji didybė – ne priblokšti išorine galia, bet duoti laisvę, dovanoti meilę ir žadinti. Argi iš Jėzaus nesklinda per šimtmečius auganti šviesa, kuri negali kilti vien iš žmogaus ir per kurią į pasaulį tikrai įspindi Dievo šviesa? Argi apaštalų skelbimu būtų patikėta ir būtų galėjusi atsirasti pasaulinė bendruomenė – Bažnyčia, jei per juos nebūtų veikusi tiesos jėga?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-10.pdf