Šio sekmadienio Evangelijos palyginimai verčia mus susimąstyti apie Dievo Karalystės realumą mūsų gyvenime. Mes negalime neįvertinti šios realybės reikšmės, negalime apsimesti, kad ji mūsų nesaisto. Kartais užtenka iškelti sau klausimą apie Dievo Karalystės egzistavimą mūsų gyvenime, kad mūsų gyvenimas nebūtų lyg veltui iššvaistytas grūdas arba mes patys nepavirstume nevaisinga dirva.

Graikiškas žodis „sinapsis“, kurį pavartoja evangelistas Morkus, reiškia garstyčią. Garstyčios sėklos yra vartojamos kaip prieskoniai ir kaip vaistai. Žydai augina jas daržuose kartu su kitomis žolėmis ir daržovėmis. Garstyčios sėklos yra mažos, apie vieno milimetro skersmens, pasėtos jos per labai trumpą laiką išauga į 1,5 m augalą. Šią garstyčios savybę Jėzus palygina su Dangaus Karalyste, kuri prasideda kukliai, nepastebimai, bet pasėta ima greitai augti. Štai kodėl 150 m. po Kristaus krikščionybės kritikas filosofas Celsas stebėjosi: „Jūs, krikščionys, esate pamišę, jei manote, kad jūsų religija gali išplisti visame pasaulyje.“ Dievo Karalystė priklauso nuo tikėjimo. Kas tiki, tas aplinkui kuria Dangaus Karalystę. Tai susiję su kita scena, kur Jėzus pasitelkia garstyčios grūdo įvaizdį apaštalams kalbėdamas apie tikėjimo svarbą: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: Išsirauk ir pasisodink jūroje, – tai jis jūsų paklausytų“ (Lk 17, 6). Dievo Karalystės augimas turi savo etapus. Tuo Viešpats Jėzus nori pasakyti, kad Dievo Karalystei reikia laiko sėjai, augimui ir pjūčiai. Tačiau viskas prasideda kukliai, nuo mažo grūdelio, kuris, jeigu „nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Apie galutinę Dievo Karalystės pergalę ir byloja antrasis palyginimas šio sekmadienio Evangelijoje. Iš mažo garstyčios grūdo išauga didelis medis – Bažnyčia, kurioje viso pasaulio žmonės, lyg paukščiai, randa prieglobstį. Dievo Karalystė panaši ir į medį, kuriame ilsisi visokie paukščiai. Dievo Karalystėje yra vietos inžinieriams, poetams, darbininkams, medicinos seserims, gydytojams, vairuotojams, profesoriams, studentams, namų darbininkėms, šokėjoms, aktoriams, tarnautojams – visiems, kurie stengiasi gyventi pagal Dievo įsakymus, aplinkui save skleisdami geranoriškumą ir broliškumo dvasią.

Dievo Karalystė tai ne tik didingi ir antgamtiniai darbai. Ši Karalystė statoma kasdieniais mažais poelgiais. Šv. Ignacas Lojola atsivertė ir ėmė statyti Dievo Karalystę po sunkaus sužeidimo mūšio metu. Gydydamasis turėjo gražaus laiko pagalvoti apie savo gyvenimą. Taip buvo įkurta Jėzuitų Draugija, o Ignacas tapo švento gyvenimo asmenybė. Dievo Karalystė jau dabar statoma. Ji auga tarp mūsų. Juk mes taip dažnai meldžiamės: „Teateinie tavo Karalystė.“ Arba Jėzus sako: „Tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Lk 11, 20). Priklausomai nuo to, kaip mes šiandien statome Dievo Karalystę, taip mus ateityje Viešpats ir teis. „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Grūdas yra Dievo Karalystės gemalas, kurį pats Dievas vis sėja šiandieniame pasaulyje, kiekviename žmoguje.

Mus galima pavadinti išpurenta dirva, kurioje didysis Sėjėjas sėja. Iš kitų Jėzaus palyginimų apie dirvą paaiškėja, jog esame lyg žemė, kuri daugiau ar mažiau supranta, kad į ją sėjami naujo gyvenimo grūdai. Ji labai skirtingai priima tas sėklas. Kartais abejingai arba net kenkia pasėtam grūdui. Tačiau būna ir taip, kad dirva rūpinasi pasėliu, stengiasi sudaryti idealias sąlygas jam augti. Kartais laiko esančius joje grūdus savo kūriniu arba savo nuosavybe ir mano, kad tik nuo jos pastangų priklauso, ar jie duos derlių, ar ne. Jėzus primena mums, kad net pati mažiausia gėrio dalelė turi vystymosi, augimo, brendimo ir vaisių atnešimo impulsą. Ji pasinaudos bet kuria galimybe, idant taptų tuo, ką sumanė joje Dievas. Kada nors mes tikrai pamatysime, ką galėjo mumyse nuveikti Dievo malonė. Ir dar labiau nustebsime pamatę, kiek tikro gėrio, kiek nesavanaudiško pasiaukojimo, kiek herojiškos meilės visais amžiais parodė pasaulio žmonės, kuriuos mes taip lengvabūdiškai vadinome „bedieviais“.

Tad ką daryti? Ar sėdėti rankas sudėjus, kol grūdas pats subręs? Nė vienas palyginimas Evangelijoje neapima viso Jėzaus mokymo. Tik visų palyginimų visuma atkleidžia, ką Jėzus nori mums pasakyti. Vadinasi, negalime sustoti tik ties viena Evangelijos fraze, ties vienu įsakymu ar palyginimu. Reikia sąžiningai siekti pilnos Dievo Žodžio prasmės. Ir tada pasirodys, kad kiekvienas nurodymas Evangelijoje, kiekvienas paraginimas ir patarimas organiškai susipina į vieningą Gerąją Naujieną, o atrodantys prieštaravimai pašalinami įvairiapusiška ir įtikinama sinteze. Viešpats mus moko ir dirbti, ir melstis, ir ilsėtis. Jėzus mus moko pasitikėti Dievu, bet ir nurodo patiems uoliai darbuotis. „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 6). Ūkininkas sėja grūdą, prižiūri pasėlį, ravi piktžoles ir saugo nuo kenkėjų. Tačiau patį augimą nulemia vidinė grūde glūdinti galia ir iš dangaus lyjantis lietus. Panašiai ir žmogaus tikėjimą ir šventumą augina Dievo malonė. Tik dėka malonės dovanų gali išsiskleisti kiekviename krikščionyje glūdinti galia. Savo dvasiniame gyvenime žmogus pereina įvairius etapus, kad galiausiai atiduotų Dievui savo gyvenimo derlių. Šiame pasaulyje privalome patys siekti šventumo, o ne reikalauti jo iš kitų. Šį vasaros sekmadienį visa žydinti ir auganti gamta, brandindama derliaus vaisius, tenukreipia mūsų mintis prie mūsų širdyje Dievo pasėtos gėrio sėklos, kuriai taip pat reikia augti, žydėti gerais darbais. Viskas, kas mumyse yra ir kas mes esame, priklauso Dievui. Ir tai labai gerai. Mes jau žinome, kad esame patikimose ir mylinčiose Dievo rankose.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-05.pdf