Ištisos kartos laukė Mesijo, studijavo Raštą, tačiau neatpažino, kai jis atėjo. Žydai buvo susidarę įvaizdį, koks turi būti Mesijas. Ankstyvosios Bažnyčios istorijoje taip pat netrūko išbandymų ir prieštarų suvokiant Jėzaus misiją. Turime atsiminti, kad pirmieji krikščionys buvo žydai, kurie lankė šventyklą ar sinagogą, taip pat šventė Eucharistiją. Ilgainiui Bažnyčia susidūrė su didžiuliu iššūkiu: buvo akivaizdu, jog Dievas apdovanojo Šventąja Dvasia taip pat pagonis. Iš žydų kilę tikintieji reiškė nepasitenkinimą ir norėjo, kad pagonys būtų apipjaustyti ir laikytųsi žydų papročių. Ši prieštara išspręsta pirmajame Jeruzalės susirinkime. Iš žydų kilusiems krikščionims buvo sunku priimti tai, kad kiti gali sekti Kristumi nesilaikydami žydiškosios tradicijos.

Viešpaties Apsireiškimo šventė leidžia įveikti kilmės prieštarą: išganymas dovanojamas visų tautų bei rasių žmonėms. Išminčiai iš Rytų šalies keliauja vedami žvaigždės ir ieškodami Žydų karaliaus. Reikšminga tai, kad jie nėra žydai. Atėjus laiko pilnatvei, išrinktojoje tautoje gimė įsikūnijęs Dievo Žodis. Kristaus gimimas buvo apreikštas pagonims, kurie atėjo įteikti jam dovanų. Dievo Sūnus gimė visam pasauliui, o ne tik išrinktiesiems. Išganymo puota parengta visiems. Kai kuriose krikščionių tradicijose Viešpaties Apsireiškimo – Epifanijos iškilmė švenčiama net iškilmingiau už Kalėdas. Ši šventė apgaubta paslaptimi. Dienai tolydžio ilgėjant, simboliškai švenčiame šviesos pergalę. Mūsų tikėjime šviesos pergalė reiškia Dievo įžengimą į pasaulį. Ateina Mesijas, kuris savo buvimu išsklaido žmonijos nuodėmės tamsybes. Viešpaties Apsireiškimo šventė taip pat byloja apie šviesos pergalę ir Kalėdų šviesą papildo nauju spindesiu. Evangelijoje pasakojama apie išminčius, ieškančius šviesos ir sekančius paskui žvaigždę. Tie išminčiai vaizduoja visus ieškančiuosius tikrosios šviesos gyvenimo kelyje. Kartais nuo Bažnyčios nutolusių žmonių dvasiniai ieškojimai tokie uolūs ir nuoširdūs, kad galėtų sugėdinti tuos, kurie nuo mažens perėmė tikėjimo tradiciją, tačiau nepasirūpino ugdyti ir puoselėti šį brangų paveldą. Išminčiai, sekdami žvaigždę, ieško tikrojo šviesos šaltinio ir leidžiasi į piligrimystę. Tas kelias perkeičia jų vidinį gyvenimą. Išminčiams kyla vis naujų klausimų, jie domisi žydų tautoje puoselėjamais Mesijo lūkesčiais, apmąsto Rašto pranašystes. Kelionė atveria jų širdis Mesijo slėpiniui.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė kviečia savęs paklausti: ar nenustojau ieškoti šviesos? Išminčiai suprato, kad juos traukė paslaptinga žvaigždės galybė. Dievas pasinaudoja žvaigžde, patraukdamas žmones. Jis taip pat pasinaudoja mūsų gyvenimu, kaip kanalu savo malonei išlieti. Galbūt jis nori, kad būčiau žvaigždė kitų žmonių gyvenimuose. Gal padėsiu kitam atrasti Dievo žodžio lobyną. Pranašas Amosas regi dienas, kai žmonės jaus Dievo žodžių badą. Tuomet žmonės keliaus „nuo jūros lig jūros, nuo šiaurės lig rytų, <…>ieškodami Viešpaties žodžio“ (Am 8, 11–12).

Viešpaties Apsireiškimas yra nuostabių Dievo kelių šventė. Kas pasirūpino Betliejaus tvartelyje gimusiu Kūdikiu? Kas galėjo įsivaizduoti, kad jo skelbiama Evangelija bus paskleista iki pasaulio pakraščių? Šioje iškilmėje pamąstykime apie tuos neįtikėtinus ir nuostabius būdus, kuriais Dievas apreiškia savo malonę. Dievas gali panaudoti net baisią gyvenimo klaidą, norėdamas mus sukrėsti ir pakreipti į tiesą.

Žvaigždė pirmiausia atveda išminčius į Jeruzalę. Čia mokyčiausi Rašto aiškintojai atsako į jų klausimą: „Kur yra gimusis Žydų karalius?“ Pranašo Michėjo knygoje nuo amžių skelbiama Betliejaus šlovė: „Iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“ Gavę Rašto nuorodą, išminčiai leidžiasi kelionėn. Jų įžvalgą patvirtina vėl pasirodžiusi žvaigždė.

Karaliaus Erodo netikėjimas sumišęs su tikėjimu. Kai išminčiai papasakojo jam apie savo kelionę, jis nerimastingai klausia Rašto aiškintojų, kur turėjo gimti Mesijas. Pasirodo, naujasis karalius gimė visai netoli, Dovydo mieste Betliejuje. Iš ten ateina Dovydo palikuonis, amžiams užimsiąs Dovydo sostą. „Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.“ Žmonės žinojo, kad Erodas lengvai nepasitrauks iš sosto, bus pralietas kraujas. Nors Erodas tiki, kad ateis Dievo žadėtasis Mesijas, šis tikėjimas nesutrukdo jam pašalinti šį Mesiją iš savo kelio. Jo tikrąjį veidą atskleidžia įsakymas išžudyti Betliejaus apylinkių kūdikius. Tačiau Dievo darbo niekas negali sustabdyti. Ir mūsų dienomis kai kuriems politikams vaidenasi jų nesuprantamos religijos šmėklos.

Evangelistas rašo, kad išminčiai rado kūdikį su motina Marija. Mums gali kilti klausimas, kodėl neminimas šventasis Juozapas? Nejaugi jis nesvarbus? Po kelių eilučių, aprašant pavojingą bėgimą į Egiptą, jis vėl minimas. Tačiau geru ir ramiu laiku Juozapas minimas tik po Marijos arba visai neminimas. Evangelistas atrodo net nepastebi šio gerojo globėjo. Juozapas atskleidžia tikro nuolankumo ir krikščioniško vyriškumo pavyzdį. Juozapą ir išminčius sieja klusnumas Dievo įkvėpimams: įspėti sapne jie nebegrįžo pas Erodą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-24.pdf