Šiandienos Evangelija toliau pasakoja apie tai, kas vyko po stebuklingo duonos padauginimo. Po šio įvykio Kristus pasitraukė į vienumą, tačiau minios ir toliau jo ieškojo. Pasak evangelisto, žmonės ieškojo Kristaus norėdami paskelbti jį karaliumi. Jiems padarė įspūdį tai, kad prisivalgė duonos dovanai. Žmones nuolat lydi pagunda apsiriboti vien kūno pasotinimu. Kristus ragina tikėti į jį, tačiau minia reikalauja ženklo. Tas gali atrodyti keistai. Ką tik keli tūkstančiai žmonių buvo pamaitinti duona, ir tarsi niekas to nebeprisimena.

Panaši situacija ir pirmajame Išėjimo knygos skaitinyje. Izraelitai murma prieš Dievą, nes nebeturi duonos ir yra alkani. Nė vienas iš jų nebeprisimena, kad Dievas išvadavo juos iš Egipto nelaisvės, pervedė per Raudonąją jūrą, įveikė jų priešus ir sudarė su Izraeliu sandorą. Žydų atmintyje išliko pilni mėsos puodai, bet jie užmiršo, kad šį maistą valgė vergaudami svetimoje žemėje.

Jėzus provokuojamas: jei esi Dievo Mesijas, įrodyk tai ženklu. Anksčiau Jėzus kalbėjo apie ženklą, bet žmonės jo nepažino. Jie net patys siūlo ženklą primindami Izraelio išlaisvinimą iš Egipto. Kiekviena tauta turi savo didvyrių amžių. Tai istorijos laikotarpis, kuris ateičiai lieka kaip simbolis. Žydų tautai tas lemtingas įvykis yra išlaisvinimas iš Egipto. Išlaisvintoji tauta vis dėlto vis pakliūdavo į išorinę ir vidinę vergiją. Jėzaus laikais žydai vėl buvo pagonių valdomi, todėl laukė išlaisvinsiančio Mesijo.

Žydai: „Mūsų tėvai tyruose valgė maną.“ Kas yra mūsų protėviai? Būdami krikščionys visi esame taip pat Abraomo palikuonys. Tačiau iš praeities turime mokytis ne murmėjimo ar abejonių, bet semtis stiprybės iš tų praeities istorijos puslapių, kurie paženklinti tikėjimo ir ryžto.

Skaitiniai atskleidžia trumpą žmogaus atmintį. Žmonės reikalauja iš Dievo vis naujų ženklų ir stebuklų, tarsi tai būtų visų problemų sprendimas. Ir mums gresia panaši pagunda. Kasdienybė užgožia Dievo buvimą, neprisimename didžių Dievo nuveiktų darbų mūsų gyvenime. Keliame Dievui vis naujų reikalavimų ir laukiame, kad jis pakeistų mūsų artimus žmones, įvykius ir aplinkybes, kurių nesugebame patys pakeisti. Tačiau Jėzus mus kviečia tikėti. Tikėti jo galybe ir su pasitikėjimu atiduoti jam savo gyvenimą. Priimti savo gyvenimo sunkumus, kryžių, kančią, duonos ar darbo stoką. Išganymo istorija rodo, kad Dievas pasirūpina tais, kurie patikėjo jam savo gyvenimą.

Jėzus nepervertina tautos pakilimo ir žavėjimosi. Žmonės privalgė duonos, tačiau neįžvelgė ten ženklo. Jėzus aiškina: valgis yra dvejopas. Kasdieniu maistu pasisotiname tik laikinai. Toks žemiškųjų poreikių patenkinimas priklauso praeinančiam pasauliui. Yra dar kitoks valgis, kuris išlieka ir nepraeina. Jo teikiama gyvybė yra amžina. Šis valgis nėra tik žmonijos svajonė.

Atsiliepdamas į savo tėvynainių netikėjimą Jėzus iškilmingai patvirtina: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums.“ Jėzus atskiria duoną, kurią duoda Tėvas, nuo tos, kurią davė Mozė. Nors Mozės duona, arba mana, iš dangaus, jos poveikis buvo tik žemiškas. Tikrąją dangaus duoną Dievas duoda asmeniškai per savo Sūnų. Ji teikia pasauliui ir visiems žmonėms tikrąjį gyvenimą. Dabar Jėzus jau tiesiogiai prisipažįsta: „Aš esu gyvybės duona!“ Jėzus pats asmeniškai yra ta duona, kurią jis duoda. Kas priima Jėzaus asmenį, jo žodį ir darbą, tas tampa su juo viena. „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“

Duonos padauginimo stebuklas tarsi nublanksta prieš Jėzaus atskleidžiamo slėpinio didybę: „Aš esu gyvybės duona!“ Jėzus veda savo klausytojus etapais. Pirmiausia atskleidžia jiems, kad egzistuoja kitoks, ne vien kūno alkis. Jis taip pat moko žmones „daryti Dievo darbą“: „Tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Užuot manę, kad Dievo malonę galima pelnyti darbais, žmonės turi leistis būti apdovanojami per tikėjimą. Būtina nuolat klausti savęs, kokių dalykų alkstame ir trokštame. Jei mūsų troškimai ir energija nukreipti vien į medžiaginius dalykus, mes nepažinsime didžiųjų Dievo dovanų. Būsime panašūs į tuos pagonis, kurių, pasak apaštalo Pauliaus, „protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo“. Kuo labiau alksime pažinti Dievą, tuo labiau „atsinaujinsime savo proto dvasinėje gelmėje“, „apsivilksime nauju žmogumi“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-13-14.pdf