Jei turėtume tik Jono evangeliją, nežinotume, kad Eucharistija buvo įsteigta per Paskutinę vakarienę. Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento įsteigimas aprašomas trijose sinoptinėse evangelijose ir šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 11 skyriuje. Kita vertus, tik Jono evangelijoje randame plačią Viešpaties kalbą apie gyvenimo duoną: tai tekstas, kuris mums iš esmės apreiškia Eucharistijos slėpinį. Kai kurie Biblijos žinovai mano, kad ši kalba tiesiogiai neperteikia istorinio Jėzaus mokymo, bet yra ankstyvosios Bažnyčios mokymo apmąstymo vaisius. Tačiau čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, turbūt labiau verta pasitikėti tikslia šv. Jono atmintimi, – o jis primygtinai teigia, kad šį mokymą Viešpats išdėstė Kafarnaumo sinagogoje. Jonas mums pasakoja, kad daugelis Jėzaus klausytojų nepajėgė suprasti jo skelbiamos žinios ir pasipiktino. Tačiau tie žodžiai tarsi sėkla į dirvą krito į širdį mylimam mokiniui, kuris po daugelio metų galėjo juos ištikimai perteikti mums.

Jėzaus kalba pateikiama po stebuklingo duonos padauginimo: šis epizodas randamas visose sinoptinėse evangelijose. Jonas mums sako, kad tai įvyko prieš pat Velykų šventę ir šitaip nurodo simbolinį ryšį tarp padaugintos duonos ir paties Jėzaus velykinio slėpinio, kuris bus įvykdytas per tą pačią šventę po metų ar dvejų. Po stebuklingo pavalgydinimo Jėzus pasitraukia iš minios, norinčios jį pasigriebti ir paskelbti savo karaliumi. Kitą dieną sutikęs tą pačią minią kitoje ežero pusėje Jėzus pažymi, kad žmonės jo ieško vien dėl savanaudiškų motyvų, tikėdamiesi, kad jis bus politinis išlaisvintojas, jėga atkurs žemiškąją Izraelio karalystę.

Duonos padauginimas buvo meilės ir užuojautos gestas; tai taip pat turėjo būti tikėtinumo ženklas, drąsinantis žmones įtikėti Jėzų, kad gautų iš jo amžinąjį gyvenimą. Tačiau sutikusieji Viešpatį Kafarnaume praslinkus dienai po to, kai buvo pamaitinti, yra nepatenkinti ir reikalauja papildomų stebuklų. Jie nepalankiai lygina Jėzų su Moze: esą Jėzus juos pamaitino tik vieną kartą, o Mozė jų protėvius maitino mana dykumoje „per keturiasdešimtį metų“. Iš tikro mana buvo skirta palaikyti Izraelį jo kelyje į Pažado žemę. Tačiau visi valgiusieji maną galiausiai mirė, – nors ji buvo tiekiama stebuklingu būdu, patarnaujant angelams, tai buvo tik kūniškas maistas, negebantis dovanoti amžinojo gyvenimo. Dauguma valgiusiųjų maną taip ir nepasiekė Pažado žemės. Jie mirė dvasine mirtimi dėl tikėjimo stygiaus. Angelų duona jiems atrodė prėska ir pabodusi, jie dažnai svajojo apie grįžimą prie mėsos puodų Egipte. Daugelis pražuvo godžiai prisiriję putpelių, papildomos dovanos, kurią Dievas atsiuntė, kad patenkintų jų mėsos geismą. Kiti, pasiekę Pažado žemės ribas, nusprendė, kad tai nėra ta vieta, į kurią verta įžengti, arba kad Dievas neįstengs dovanoti jiems pergalės prieš šią žemę užgyvenusius pagonis.

Pirmoje šiandien Mišiose skaitytos kalbos dalyje Jėzus siekia išlaisvinti savo klausytojus nuo žemiškų išskaičiavimų ir perdėto rūpinimosi laikinuoju saugumu, idant jie galėtų atsiverti dvasinėms dovanoms, ateinančioms per tikėjimą į Jėzų. Dangiškasis Tėvas yra visų gerų dovanų tikroji versmė. Mozė buvo tik tarnas, o Jėzus yra Dievo Sūnus, amžinasis Tėvo Žodis arba Išmintis. Jis yra tikroji angelų duona, nes maitina jų protus palaimingu Dievo regėjimu. „Jame yra gyvybė.“ Jis buvo pasiųstas į mūsų pasaulį, paženklintą Dievo meilės, Šventosios Dvasios, kad visi, kurie jį tiki, galėtų tapti Dievo vaikais ir paveldėti amžinąjį gyvenimą. Čia Jėzus pristato savo dovaną žodžiais, primenančiais Senojo Testamento Išminties raštiją. „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“, tas nebebus priklausomas nuo šio pasaulio maisto. Ši aukštesnės išminties dovana iš pradžių patraukia Jėzaus klausytojus: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos.“ Labai džiuginantis dalykas, kai siūloma šviesa ir dvasinė laisvė. Daugelis kitų pasaulio filosofijų ir religijų pateikia panašių pasiūlymų, ir kartais net atrodo, kad iš dalies juos įgyvendina. Tačiau nepalyginamai tobulesnę Jėzaus dovaną galime priimti tik tada, kai pavedame jam savo protus tikėdami ir atiduodame savo širdis mylėdami. Mums reikia įsitraukti į visiškai nesavanaudišką Viešpaties dovaną – jis už mus atidavė savo kūną ir išliejo savo kraują ant Kryžiaus. Pasirodo, kad girdėjusiems Jėzaus kalbą Kafarnaume tai buvo didžiausias suklupimo akmuo. Tačiau mums esmingai svarbu sekti Jėzumi šiuo keliu, jei viliamės, kad būsime jo amžinai maitinami dieviškosios Išminties duona.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-06.pdf