Senovėje dviejų šalių ar asmenų sutartys ar sandėriai paprastai būdavo palydimi iškilmingomis apeigomis. Dažnai šiose apeigose vartotas kraujas reikšdavo, jog tos sutartys ar sandoros traktuojamos labai rimtai. Izraelis nebuvo išimtis tarp kitų tautų. Paskelbus Sandorą, nustatančią Izraelio kaip naujosios Dievo tautos gyvenimą (Iš 20–23), Mozė apšlakstė krauju altorių, simbolizuojantį Dievą ir žmones. Ši apeiga paženklino naują gyvenimo etapą. Tuomet Mozė paskelbė: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus tuos žodžius” (Iš 24, 3–8). Šios apeigos buvo panašios į tas, kuriomis karaliui pareikšdavo ištikimybę jam pavaldi tauta. Į Dievą žvelgiama kaip į didį Karalių, visatos Valdovą (Ps 95–99).

Izraelis aplinkinių tautų atžvilgiu unikalus tuo, kad papildė karališkojo pavaldumo sandoros simbolį santuokos įvaizdžiu. Sandora su Dievu, vaizduojama kaip meilinga santuoka, visai nesumenkina Dievo visagalybės. Pirmasis skaitinys iš Ozėjo knygos tai gražiai iliustruoja. Vaizduojama scena labai įtaigi: Izraelis, susietas santuokos ryšiu su dieviškuoju Sutuoktiniu, paliko jį. Ši tauta kaip paprasčiausia paleistuvė atsidavė kitiems dievams. Tai tiesiog Sandoros meilės išjuokimas. Šio sekmadienio skaitinyje Viešpats nori vėl patraukti Izraelį prie savęs. Jis išves šią tautą į dykumą, kur pirmąkart ją pamilo. Achoro slėnis, vedantis į derlingas Palestinos lygumas, simbolizuoja naują Izraelio viltį. Meilės ir gailestingumo, švelnumo ir ištikimybės kalba atskleidžia, koks yra Dievo santykis su savo tauta. Bet ar šių žmonių širdys pakankamai atviros priimti tokią meilę? Įkandin Ozėjo kiti pranašai toliau plėtojo tarpusavio meilės tarp Dievo ir jo išrinktosios tautos temą (Jer 11, 15; Sof 3, 17; Ez 16, 59–63). Apaštalas Paulius suteikia šiam įvaizdžiui naują gelmę ir kalba apie Kristaus meilės Bažnyčiai slėpinį (Ef 5, 22–23).

Šiuos Rašto vaizdinius Jėzus pritaiko savo palyginime. Evangelijos skaitinyje kalbama apie laiką, kai „jaunikis bus atimtas”. Tuo nurodoma būsimoji mirtis, taip pat pagrindžiama Bažnyčios pasninko praktika. Pažymėtina, kad Jėzus palygina save su Jaunikiu, jo sekėjai yra Nuotaka. Mums galioja tas pats klausimas, anuomet Mozės įstatymo laikais iškeltas Izraeliui: ar mūsų širdys pakankamai didelės, kad priimtų jo meilę?

Evangelistas Morkus šioje ištraukoje mums atskleidžia vieną iš giliųjų Kristaus slėpinio aspektų. Jono Krikštytojo mokiniai ir fariziejai užduoda Jėzui klausimą, drauge ir kritikuodami Jėzaus mokinius. Į šį klausimą Jėzaus atsakymas yra ilgokas ir nelauktas. Čia vėl susiduriame su prieštaravimu, panašiai kaip praėjusį sekmadienį. Kodėl Jėzus nemoko savo mokinių pasninko, to tradicinio religinio tobulėjimo būdo? Ar tai reiškia, kad Dangaus karalystė pasiekiama be pastangų? Ar Jėzus mažiau reiklus už Joną Krikštytoją? Jėzaus atsakymas polemiką perkelia į kitą lygmenį. Jonas tebėra senojoje sandoroje, o Jėzus jau atveria naująją. Tai aiškindamas Kristus primena vestuves: juk vestuvių svečiai nepasninkauja. Jėzaus mokiniai ir yra kaip tie palyginimo vestuvininkai. Klausytojai norėdami suvoks, kad čia kalbama apie tokias vestuves, kur jaunikis yra pats Jėzus.

Senojoje sandoroje pasninkas reiškė laukimą, dvasinį alkį, troškimą, kurį numalšinti galėjo vien Dievas. Dievo tauta laukė pranašų duotų pažadų įvykdymo. Izraelitai ypač laukė to momento, kai galės pažinti Dievą tobula meile. Šį susivienijimą su Dievu ir tobulą meilę simbolizuoja santuoka. Jėzus pareiškia, kad šį laukimą reiškiantis pasninkas jo mokiniams nebeturi prasmės, nes jie jau sulaukė jaunikio. Jo buvimas yra pilnutinio džiaugsmo šaltinis tiems, kurie juo tiki.

Jėzus primena taip pat ir jaunikio atvykimo tikslą – parengti sužadėtinę vestuvių pokyliui. Dėl to jis atėjo paaukoti savo gyvybės. Nepakanka, kad Jėzus tik ateitų, reikia, kad jis būtų priimtas. Nepakanka, kad jaunikis vien tik būtų, reikia, kad jo mylimoji nuotaka tikėtų jo meile ir atsilieptų. Dėl to reikalinga Jėzaus auka. Šios aukos vaisius yra Dvasios dovana, kurios dėka Bažnyčia tampa mylinti ir ištikima Išganytojo Sužadėtinė. Tačiau ši auka taip pat atveria laiką, kai jaunikis atsitraukia, jis „atimamas”. Mokiniai nebetenka jo regimo buvimo iki tol, kol Bažnyčia – Kristaus Kūnas nepasieks savo augimo pilnatvės.

Tuo laiku, kai jaunikis „atimtas”, pasninkas įgyja naują prasmę. Iš tikrųjų pasninkas nebereiškia būsimojo susijungimo laukimo. Tikintieji tikrai ir visiškai susivieniję su Dievu per Jėzų ir Jėzuje. Jėzus dovanoja tikintiesiems savo meilės bendrystę. Tačiau būtent ši Jėzaus dovanota meilė įkvepia mokinius naujam laukimui: sužadina brolių išganymo lūkestį, Kristaus Kūno pilnatvės troškimą. Būtent šis laukimas suteikia naują prasmę Kristaus mokinių pasninkui.

Antroje atsakymo dalyje Jėzus pabrėžia, kad atnaujinamas ne tik pasninkas. Pačiu Jėzaus buvimu atnaujinama viskas. Kadangi jo buvimas atbaigia visų žmonių lūkestį, visa tai, ką simbolizavo laukimas, privalo būti perkeista į dėkojimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0303/303hom1.html