Šio sekmadienio pagrindinė tema – skirtingumas tarp Dievo ir žmogaus, tarp Dievo minčių ir žmogaus minčių, tarp Dievo teisingumo ir žmonių teisingumo. Visa tai nesutampa todėl, kad Dievo Karalystės logika yra nesuinteresuotos, nesavanaudiškos meilės logika. „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9). Nepaprasta Dievo mintis yra paslėpta šiandienos labiausiai diskutuotinoje parabolėje. Kur čia yra Dievo mintis ir Dievo kelias?

Atsakymas – šeimininko atlyginimo išmokėjimas. Jis visiems atlygina vienodai. Kodėl? Todėl, kad jis geras. Bet tada mes klausiame: „Ar Tu, Viešpatie, taip elgdamasis esi teisingas?“ Tačiau Viešpats labiau žvelgia į tai, ko žmogui reikia, nei į jo nuodėmes. Juk tie, kurie buvo pasamdyti į darbą patys paskutiniai ir mažiausiai pasidarbavo, atrodytų, turėtų ir gauti mažiausiai. Bet juk jie turi šeimas, mažyčio atlygio neužtektų jai išlaikyti. Viešpats nori kompensuoti jų neturtą. Šis palyginimas atskleidžia Viešpaties gailestingumą vargšams – neturtingiems. Štai kodėl Viešpaties karalystėn per visą krikščionybės istoriją kviečiami pagonys ir nusidėjėliai. Tokiam Kristaus elgesiui vis priešinosi fariziejai. Jie buvo pavydūs Dievui. Šiuo palyginimu Kristus nori atskleisti naujus žydų ir pagonių santykius. Žydai laikė save išrinktąja tauta, visur matė savo pirmenybę, o pagonis ignoravo ir laikė juos esant labai toli nuo Dievo.

Štai kodėl Jėzus, kalbėdamas apie savo darbus ir žodžius, kartą pasakė: „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 6). Kristus Gerąją Naujieną skelbia visiems. Čia Viešpaties mintys skiriasi nuo žmonių minčių. Jis myli priešus ir gerai elgiasi su jais, kad jie taptų jo draugais. Žydų religijos saugotojai – fariziejai negali taip pat ir Dievą saugoti nuo kitų.

Mums, krikščionims „praktikantams“ (tai labai skiriasi nuo praktikuojančių krikščionių), visada kyla pavojus pavydėti kitiems Dievo malonių. Tiems, kurie mūsų akimis yra net Dievo priešai. Juk mes kartais taip aiškiai atsiribojame: čia katalikai o čia ne, čia krikščionys, o čia ne, čia tikintys Dievą, o čia ne. Tačiau jeigu viską matuotume Dievo akimis, suprastume, jog Dievas svetimuosius žvejoja meilės ir gailestingumo tinklu. Tiems kitiems kartais labiausiai reikia Dievo Karalystės ir jos teisingumo. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 43–48).

Kristaus mokinys neturi laikyti vienų žmonių savo draugais o kitų priešais. Jį kai kas gali laikyti priešu, bet jis kitų – ne. Nes Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlių, gydyti aklųjų ir raupsuotųjų. Jis atėjo gelbėti žūstančių. Štai kokios yra Dievo mintys ir kokie jo keliai. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ – sušunka kadaise buvęs Kristus priešas, o dabar apaštalas šv. Paulius (Rom 11, 33).

Į savo Karalystę Kristus kviečia visus, visų tautų, visų rasių ir luomų žmones, nes išganymas skirtas visiems. Viešpats savo meilės ir gailestingumo karalystėn dirbti samdo visus, visais žmonių gyvenimo metais. Kartais tik prieš mirtį žmogus atranda Kristų ir tampa jo mokiniu. Tačiau ir nė vienos dienos nedirbusiam dėl Dievo Karalystės ir vos vienu sakiniu: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ išreiškusiam savo palankumą latrui Jėzus ištaria: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 42–43).

Mūsų, katalikų, pavyzdys turi būti toks, kad niekas negalėtų pasakyti: „Niekas mūsų nepasamdė“, t. y. mūsų pavyzdys, mūsų elgesys privalo užangažuoti, turi pasamdyti kitus tarnauti Dievo meilės Karalystei plečiant Evangeliją visame pasaulyje. Pranašas Izaijas prašyte prašo: „Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti; šaukitės jo, kai jis yra arti“ (Iz 55, 6). Juk palyginime apie vynuogyno darbininkus yra aiškiai pasakyta, jog žmonės nieko neprašė, stovėjo ir nieko neveikė. Dievas jiems viską davė. Dievas visą dieną kvietė žmones: visus iš visur. Dievas nepavargsta laukti žmonių ir nieko neišskiria. Tai dovana visiems, įskaitant ir nusidėjėlius. Tai Dievo dovana, visiems ta pati. Nes nėra nieko kito, jokios kitos nuostabesnės Dievo dovanos, atlygio, kaip vienintelis ir vienas išganymas visiems per Jėzų Kristų. Išganymas toks pats visiems, kurie atsiverčia bet kuriuo gyvenimo momentu. Jėzus visų laikų žmones kviečia į tą pačią Dievo Karalystę, nes Dievas visus vienodai myli.

Dievo logika kitokia: labai dažnai tai, ką žmonės supranta kaip atlygį, Dievas laiko pražūtimi. Ir tai, kas žmonėms pirmoje vietoje, Dievui paskutinėje. Kristus skelbia tikrųjų ir netikrųjų vertybių kaitą: paskutiniai bus pirmi, tie, kurie verkia, bus palaiminti, prarandantys gyvybę vėl ją atras. Dievas myli žmones ir jis pasirenka ne išdidžius pirmuosius, bet silpnus paskutinius; ne sveikuosius, bet ligonius; ne teisiuosius, bet nusidėjėlius. Jam didesnė šventė surasti vieną pražuvusią avį, nei džiaugtis dėl 99 nepaklydusių. Jėzus tiesia ranką pagonims, nusidėjėliams, vyrams ir moterims. Nesvarbu, ar tu pirmas ar paskutinis dirbi Dievo vynuogyne: svarbu, kad esi Dievo mylimas ir jis yra šalia tavęs.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-08.pdf