1941 m. evangelikų teologas R. Bultmanas vienoje savo paskaitoje pasakė: „Negalima naudotis elektros šviesa ir radijo aparatu, pasikliauti naujausiomis medicinos bei ligoninių priemonėmis ir sykiu tikėti Naujojo Testamento dvasių ir stebuklų pasauliu”. Šie žodžiai padarė įspūdį liberaliai nusiteikusiems krikščionims. Tai nuskambėjo kaip iššūkis antgamtinei realybei ir kvietimas atsipalaiduoti nuo atsakomybės. Atrodė, kad po tokių pareiškimų Šventojo Rašto knygų autoritetas bus pakirstas. Įvyko priešingai: jie paskatino naujai pažvelgti į Kristaus gyvenimą, jo stebuklus ir žodžius. Naujausi tyrimai atskleidė, jog tai, ką savo knygose užrašė evangelistai, yra pirmosios bažnytinės bendruomenės tikėjimas, paremtas apaštalų autoritetu. Evangelistai nesukūrė nei Kristaus gyvenimo, nei jo prisikėlimo, o užrašė tai, ką žinojo ir kuo tikėjo pirmykštė Bažnyčia. Evangelijos rašytos dar tada, kai gyveno daug žmonių, mačiusių gyvą ir prisikėlusį Kristų. Kaip liudija apaštalas Paulius, „vėliau jis (Kristus) pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę” (1 Kor 15, 6). Šiandien girdėtą Evangelijos pasakojimą užrašė apaštalo Petro mokinys evangelistas Morkus. Petras nebūtų leidęs savo paties pakrikštytam mokiniui rašyti apie Kristų nebūtų dalykų. Morkaus evangelija buvo labai svarbi Bažnyčiai: jos medžiaga naudojosi ir Matas, ir Lukas, rašydami savo evangelijas. Ką sako mums šio sekmadienio Evangelijoje aprašytas stebuklas? Išėjusiam į viešąjį gyvenimą ir atsiversti bei tikėti Evangeliją kvietusiam Jėzui reikėjo pateikti ženklų, įrodančių, kad jis kalba Dievo vardu. Tasai, kuris sakė: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota” (Mt 11, 27), turėjo parodyti, kad tai ne tušti žodžiai. Stebuklai – tai Jėzaus žodžius patvirtinę dieviškieji antspaudai. Reikia pasakyti, kad jau praėjo tas laikas, kai mokslas mėgino paaiškinti visus gamtos reiškinius, kai buvo tikima, kad anksčiau ar vėliau bus atskleistos visos gamtos paslaptys ir net žmogaus vidaus pasaulis bus prieinamas įvairiems eksperimentams. Tačiau mūsų dienomis, moksle įsitvirtinus reliatyvumo bei kvantų teorijoms, aiškėja, kad pasaulis pilnas slėpinių, kurių empiriniai mokslai nepajėgia paaiškinti.

Jajiro dukters prikėlimą iš mirties aprašo visi trys evangelistai, vadinamieji sinoptikai. Tai turėjo būti jiems gerai žinomas faktas. Evangelistas Morkus gan išsamiai aprašo stebuklo aplinkybes ir nurodo, kad prikeltos mergaitės tėvas Jajiras buvo vienas iš sinagogos vyresniųjų, taigi oficialus asmuo, kurį vietiniai gyventojai gerai pažinojo. Jėzus, atėjęs į mergaitės namus, paėmė ją už rankos ir ištarė: „Talita kum”; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ (Mk 5, 41). Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Evangelijose aprašomi trys mirusiųjų prikėlimai, plačiausiai – Lozoriaus, ryškiai atskleidžiantis šių prikėlimų iš mirties prasmę. Lozoriaus seseriai Mortai Jėzus sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11, 25–26). Kristus prisistato kaip mirties nugalėtojas. Tą patį galima pasakyti ir apie Jajiro dukrelės išgydymą: ir čia Jėzus nugali mirtį. Trys stebuklingi prikėlimai, ypač paties Jėzaus prisikėlimas, akivaizdžiai kalba apie pomirtinį gyvenimą. Dėl Jėzaus įsikūnijimo, stebuklų, jo paties prisikėlimo tikėtina tampa visa žmogaus išganymo istorija, teikianti vilties, optimizmo ir ramybės. Kristaus žodžiai „Talita kum” šiandien skatina kreiptis į tėvus ir jaunimo auklėtojus. Kas suskaičiuos, kiek mūsų krikščioniškoje šalyje yra mergaičių, kurios pasiduoda modernaus gyvenimo pagundoms ir praranda dvasinę gyvybę. Kaip dažnai nerūpestingi tėvai nepastebi pavojaus, kurį kelia neatsakingas visuomenės požiūris į šeimą ir gyvybę. Kaip dažnai nebrandūs pedagogai be jokios pagarbos analizuoja lyčių santykius, tarsi lytiškumas būtų skirtas pramogai. Atvirai kalbama apie seksualinę revoliuciją, lyg visa, kas iki šiol buvo saistoma Dievo įsakymais, praranda savo prasmę. Nuo seno sakoma, kad už daugelį nuodėmių Dievas baudžia po mirties, o už neskaistumą – jau šiame gyvenime. Įvairios ligos, iširusios šeimos, pamestinukai, savižudybės – tai moralinio nuosmukio padariniai. Tiesa, kartais susirūpinama šiomis blogybėmis, bet jų priežastys nutylimos. O juk šeštas Dievo įsakymas skelbia – nepaleistuvauk, devintas – negeisk svetimo vyro ir svetimos moters. Šiandien tai nutylima tarsi nebūtų nei Dievo, nei jo išreikštos valios.

Antikos rašytojas Titas Livijus savo 39 knygoje pasakoja apie įvykį, kuris atskleidžia senosios Romos požiūrį į žmogaus moralinį tyrumą. Jis rašo apie Romos mieste susektą pavojingą religinę sektą, kuriai priklausė 8000 žmonių. Ši sekta nepripažino nuodėmės. Jos nariai vienas kitam sakydavo: „Nuodėmė yra niekas, jos nėra”. Sektos susirinkimuose apeigas sudarė įvairios sekso orgijos. Kai paaiškėjo šios religinės sektos amoralumas, Romos valdžia įsakė uždaryti miesto vartus, narius sugaudyti ir juos nubausti už tai, kad griovė moralės pamatus. Nors tarp sektos narių buvo daug kilmingų žmonių, netgi senatorių, visi jie – iš viso 4000 įvairaus amžiaus ir lyties žmonių – buvo nuteisti. Štai taip senoji Roma saugojo savo piliečių moralę. Ar ne laikas ir mums kuo rimčiausiai apsvarstyti savo požiūrį į Dievo įsakymus? Kun. N. Švogžlys, vadinamas Milžinu, mėgo pasakoti savo kelionių įspūdžius. Didelį įspūdį jam paliko šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės kapas, prie kurio jis matęs uniformuotus jaunus karininkus. Jie keletą minučių pastovėdavę prie šio kapo, atiduodavę karišką pagarbą ir tyliai pasišalindavę, pagerbę šią tyrą Dievo meilės kankinę. Mieli tikintieji, paveskime savo atžalas Jėzaus globai, kad jis padėtų išsaugoti jų tyrumą, o suklupusius prikeltų iš dvasinės mirties.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0611/611hom1.html